Kas slapčiomis
Stebi mano šešėlį?
Lapas nukritęs
Čičegu Kavai
Labas.
Pirmasis įrašas – didelė atsakomybė. Norėtųsi, kad jis atspindėtų, kas esu ir ką čia veikiu, tačiau nemanau, kad tai galėtų sutilpti į vieną įrašiuką. Vieną akimirką galiu rašyti vienaip, kitą – visai kitaip. Tad jei šiandien rašau apie haiku, rytoj galiu nuspręsti pradėti rimtą diskusiją apie pavojus sveikatai viešajame transporte (beje, vakar mane autobuse apkosėjo kažkokia bobutė, o šiandien man pakilo temperatūra!). Iš viso to, ką čia prirašiau, galite suprasti, kad rašysiu apie bet ką, kas tik šaus į galvą.
Šiandien – haiku. Nesu kokia nors haiku ar apskritai poezijos specialistė, tad jei kas nors yra giliau kapstęsis po haiku vingrybes, nieko naujo turbūt čia neras. Tačiau tikiu, kad yra ne vienas, kuris apie haiku ne tiek jau daug žino. Kodėl nusprendžiau rašyti apie haiku nedaug težinodama? Nes šią vasarą susidūriau su JUO (haiku) akis į akį. Pirmąkart. Turiu galvoje, pirmąkart teko jį sukurti. Anksčiau buvau skaičiusi ne vieną haiku, tačiau niekuomet labai jais nesižavėjau. Net nesuprasdavau – negi tos trys menkos eilutės yra jau menas? Ogi yra. Parašiusi keletą haiku supratau, kad didesnis malonumas yra jį RAŠYTI nei skaityti, nes į tas tris eilutes sutalpini tikrą, gyvą jausmą. Aišku, pirmiausia tą jausmą reikia patirti. Kiek žinau, dažniausiai tradiciniame haiku tokius jausmus sukelia gamta. Lietuviška gamta, žinoma, nemenkai skiriasi nuo japoniškos, taigi ir lietuviški haiku kitokie. Nežinau, ar apskritai lietuviški haiku verti haiku vardo, mat visgi tai Japonijos išmislas, jų kultūros dalis, ir turėtų būti rašomi japoniškais hieroglifais, vienoje eilutėje. O mes juos rašome lietuviškai ir dalijame į tris eilutes. Vien tai jau yra didelis skirtumas.
Ketinau parašyti oficialų haiku apibrėžimą, bet paskui nusprendžiau, kad tai kiekvienas gali rasti Vikipedijoje. Tad tiesiog parašysiu savo pačios paprastą planelį, kaip rašyti haiku.
1. Sulauk įkvėpimo. Skamba keistokai, tačiau tikiu, kad kiekvienas, net nėkart nemąstęs apie jokią kūrybą, žmogus, retkarčiais patiria įkvėpimą. Pavyzdžiui, giedantis krūmas – turiu galvoje bet kokį krūmą ar medį, kai jame būna pilna čirškančių paukštelių, tačiau pro lapus jų nematai, tarsi krūmas pats sau čirškauja. Čia tik vienas pavyzdėlis, tačiau kiekvieną įkvepia skirtingi dalykai. Kažkam galbūt pabirę prekybos centre pomidorai sukelia įkvėpimą.
2. Sugalvok bet kokį sakinį tam įkvėpimui išreikšti, o tada pamėgink jį susidėlioti taip (galbūt pakeisdamas/a kai kuriuos žodžius), kad jis įtilptų į tam tikrą skiemenų skaičių.
Žinau, kad haiku būna įvairių, tačiau aš rašiau būtent 5-7-5 haiku. Tai reiškia, trys eilutės, kuriose paeiliui yra penki, septyni ir paskui vėl penki skiemenys.
Tik jau parašiusi vieną haiku sužinojau dar kelis gana svarbius aspektus: haiku rašomas tik vienaskaita, pirmasis eilutėje turi būti daiktavardis, o ne būdvardis ar veiksmažodis ar dar kas nors, IR visame haiku turėtų būti tik vienas veiksnys. Beje, haiku neduodami pavadinimai.
3. Parašęs/parašiusi haiku gali pasidalinti komentaruose po šiuo įrašu. Labai apsidžiaugčiau, ir, manau, kitiems paskaičiusiems šį straipsnelį būtų įdomu. O tie, kas esate haiku asai ir žinote daug daugiau, nei aš, drąsiai pasidalinkite mintimis.
Dabar prisiminiau, kad kažkur skaičiau, jog haiku – tai prozinė poezija. Būtent tai man JAME (haiku) itin patinka. Susijungia poezija ir proza, kurios abi yra mano neblogos draugužės :)
Mano nuomone, haiku gali rašyti kiekvienas.
Mažai laiko atimanti maloni saviraiška.
* * *
O dabar – tie keli haiku, kuriuos parašiau šią vasarą. Beje, aš mėgstu eiles rašyti iš mažosios raidės ir su mažai skyrybos ženklų, tačiau tai nėra haiku akcentas.
Mano pirmasis haiku:
kapt rasos lašas
nuogą bąlančią odą
drugys sušildo
Čia dar nemažai klaidų: du veiksniai (lašas ir drugys), be to, pirmi žodžiai eilutėse – ne daiktavardžiai (išskyrus trečiojoje). Žodžiu, pirmas blynas šiek tiek prisvilęs. Nieko netikėto.
Ir dar du (mat iš viso esu parašiusi tik tris, matot, kokia „patyrusi“). Paskutinis rašytas tą retą vasaros dieną, kai buvo tikrai vėsu!
žiogas strykt oran -
sparno gyslomis teka
ašara vėtros
beržą siūbuoja
vėjas tartum rudenį -
birželio šaltis
Ačiū, kad skaitėte. Nemaniau, kad tiek daug prirašysiu. Netikėtai man pačiai.
Nuoširdžiai jūsų,
Gilė
Paveikslėlio šaltinis: http://omenteaedan.deviantart.com/art/