Universitetas vasaros praktikų studentams neorganizuoja. Ieškai pats. Kartais randi. Būna, duoda darbo, siurbi į save žinias ir patirtis. Klausausi pokalbių, žiūri į darbuotojus. Kartais naudinga, kartais kamuoja nuobodulys, tada stebi aplinką. Stebi save.Kitų žmonių kančia ir tavo reakcijos jos akivaizdoje, tada suvokimas, koks esi šaltakraujiškas. Su cinizmu tai nieko neturi bendro, tu nesigini piktais žodžiais, nes pūvančios trofinės opos nėra tai, nuo ko reikia gintis. Žinai, kad jam turėtų skaudėti, bet į raumenis suleisti vaistai kažkur tą skausmą panaikina, žinai, kad jei po keturių dienų skaitysi nekrologą, rasi šio paciento pavardę, nes jis nebeturi jėgų kovoti už savo gyvybę, o personalas gailestingas, jo nekankins. (Nekankins ne dėl švento tikėjimo eutanazija, ne dėl ciniško požiūrio į gyvenimą, o dėl elementaraus ir visai ne oraus lėšų stygiaus.) Ką jaučia medikas (nesvarbu kokios srities, ar tai kineziterapeutas dirbantis su šizofreniku, patyrusiu daugybinius lūžius ir besimokantis iš naujo vaikščioti po „remonto“, ar tai slaugė, statanti lašelinę alzheimeriu sergančiai bobulytei), kai susiduria su kitų žmonių skausmu, kančia, gyvenimo istorijomis. Artimieji stovi, niauriais veidais ir galvoja, negi jums ne bjauru visos tos žaizdos, pūliai, kraujai. Nesusimąstai, ką? Ir nieko nesakantis slaugės žvilgsnis jiems. Ji paslaugi, maloni, mandagi, perriša žaizdą ir širdį glostančiu balsu pakalba su artimaisiais. Tarp jūsų guli žmogiškasis objektas. Pavadinus jį žmogumi kyla grėsmė įsijausti.
Bjaurus darbas keisti sauskelnes. Bjaurus darbas valyti žaizdas. Taip pat nesmagu plauti burnas ir akis (kai jie guli užsimerkę kelias paras komoje), bet užvis bjauriausia ligonius maitinti. Jie silpni, nekalba, sunkiai kramto, jei turi dantis, arba nenoriai ryja. Ypač blogai, jei bando kalbėti. Jie per silpni, liežuvis vos vos apsiverčia ir jie žvelgia tokiomis gailiomis akimis, o žvilgsnyje įžiūri tik vieną sakinį: „Na, nejaugi jūs nesuprantate?“ Kiti visad muistosi, malasi, jų judesiai nekoordinuoti, pažeistos smegenys. Kitų su pažeistomis smegenimis pusė kūno paralyžiuota. Jie taip lėtai valgo, kad bemaitindamas žvelgi pro langą ir galvoji, kas tas orumas. Po penkių kąsnių mintys nugrimzta į kasdienę prozą, tada opiausias klausimas, ką gaminsi pietums grįžęs, kad reikia į biblioteką grąžinti knygas, paskambinti seniai nematytam ir pažadėtam draugui. Murmteli pacientas, užčiaupi malonia ir atseit nuoširdžia šypsena ir saldžiu balsu pražiodęs pamaitini dar šaukšteliu neaiškios substancijos.
Ar teko girdėti sakant, kad tai, kas rašoma knygose visai nepanašu į tai, kaip yra tikrovėje? Vadovėliuose rašoma apie rankų plovimus po vis ne kiekvieno veiksmo, dvi adatas vienai injekcijai ir lateksines pirštines. Personalui su visu tuo „septika – aseptika“ reikalu arba per daug vargo, arba, kaip banalu, taupymas. Slaugos planuose parašyta, kad nejudančius ligonius reikia vartyti kas dvi valandas? Nėra laiko, reikia išeiti parūkyti. Na gerai, ne visi rūko, tada reikia apeiti likusius 20 ligoniukų. Tiesa, ir tie gulintys labai malonūs, vieną žmogų keičiant sauskelnes kelia ir verčia trise, paskui šluostosi prakaitą. Vasarą būna karšta. Ir malonus pastebėjimas: jei slaugei, sanitarams ir pan. mažiau nei 30 metų, jie nešūkaus ant pacientų, tokiais žodžiais, kurių esminė idėja: „Pats kaltas, kad čia atsidūrei.“ Taip pat iš jaunų personalo darbuotojų jau galima tikėtis visai taisyklingos valstybinės kalbos. Be abejonės, pacientai labai priklauso nuo skyriaus, o nuo pacientų labai priklauso ir personalo kantrybė.
Bet aš mąstau pozityviai, viskas eina tik į gera, jei stengiesi pats.
Kantrybės,
D.