Kaip ir daugelis dalykų, taip pat ir šis įvyko netikėtai. Kiekvienas praėjęs antro kurso pragarą supras mane, kai pasakysiu, jog šią vasarą visai neketinau dirbti, nes jaučiausi nusipelniusi atostogų. Pinigai gal būtų buvę ir ne pro šalį, bet neturėdama didelės patirties nekvalifikuoto darbo nebūčiau norėjusi imtis, o to, kas susiję su medicina, žinojau, net jei ir rasčiau vietą, greičiausiai tik kaip savanorė kur nors, kur ne ką ir bepamatysi, taigi mano ilsėjimosi planams niekas netrukdė. Tik štai, artėjant pavasario sesijai vieną kartą apsilankiau grupės skype konferencijoje (skype paskutiniu metu beveik visai nesinaudodavau, nes tai užimdavo per daug laiko, tad stebuklas, kad iš vis tai pamačiau) – grupiokė, draugo paprašyta, platino žinutę apie tai, kad skautų stovyklai reikia mediko, kuris už šiokį tokį atlyginimą galėtų savaitę pagyventi miške ir suteikti pirmąją pagalbą bei objektyviai įvertinti ar reikia žmogų vežti į ligoninę. Susidomėjau. Vos prieš dvi dienas galvojau kaip niekur nedirbsiu ir ilsėsiuosi, bet šis pasiūlymas pasirodė per daug patrauklus. Visų pirma – medicininė patirtis (net jei man ir nieko per daug nereikės daryti, vis tiek būsiu pabandžiusi savo jėgas nors šiek tiek pati (juk ir taip aišku, kad ligoninėj man jokio su medicina susijusio darbo nebūtų davę – plaučiau grindis, vežiočiau maistą ar pan, bet nieko geriau), taip pat bus proga pasigilinti į pirmosios pagalbos teikimą. Iš kitos pusės – kas gi gali tiems vaikams atsitikti – įsipjaus – sutvarkysiu, susilaužys ką – vežt į ligoninę liepsiu). Kitas dalykas, daręs šį darbą dar patraukleniu – galimybė save išbandyti – juk tai tau ne normuotos 8 valandos, po kurių grįžti namo ir į šiltą lovą , čia – savaitė miške, kur maudaisi upėje, miegi palapinėje ir dirbi visą laiką kol nemiegi. Exciting. Žavus ir jaudinantis iššūkis, su trupučiu romantikos prieskonio, be to žinojau, kad aš tai galiu. Ir paskutinis dalykas, kuris ne mažiau buvo svarbus – galimybė susipažinti su naujais žmonėmis. Studijuojant mediciną lieka labai mažai laisvo laiko, taigi dažniausiai verdi savo sultyse tarp tų pačių žmonių, su kuriais studijuoji, o juk norisi kažko naujo – naujų veidų, idėjų, požiūrių, galų gale – vaikinų. O čia – visa patirtis nuo pradžios iki galo man nauja. Pasiūlymas, kuriam negalėjau atsispirti. Oo, kaip apsidžiaugiau pamačiusi, kad niekas iš grupiokų nesusidomėjo.
Neišsiplėsdama apie kontaktų ieškojimą, tarimąsi bei iškilusias mažas problemas tiesiog pasakysiu, kad darbą gavau. Oo, kaip aš svaigau draugėms kaip noriu ten važiuoti, greičiau dirbti! Negalėjau patikėti, kad tai išsipildys! Dienos ėjo. Gavau kvietimą ateiti į susirinkimą dėl stovyklų. Nuvykau į skautų centrą, kur turėjau sužinoti pagrindinę informaciją ir pažiūrėti ar reikia papildyti vaistinėlę. Sužinojau, kad pagrindiniai dalykai su kuo susiduria medikas stovykloje yra įsipjovimai, pilvo skausmai ir apsideginimai (šituo reikės pasidomėti labiau, pamaniau, kadangi nėra tekę tvarkyti). Iš pradžių ketinau pasiieškoti informacijos internete ir visokiose mažose knygelėse, kokių yra beveik kiekvienuose namuose, apie tai, kaip teikti pirmąją pagalbą, permest slaugos vadovėlio kai kurias vietas, bet galiausiai nusprendžiau nusipirkti knygą, kurią ir perskaičiau iki darbo pradžios. Mat nors iš pradžių džiūgavau tokia galimybe, vėliau ėmiau suvokti, kad esu pernelyg nepatyrusi ir turinti per mažai žinių. O kas, jei vaikas skęs ir reiks daryti dirbtinį kvepavimą? O kas jei pradės springti? Juk ką daryti aš žinau tik teoriškai Reikės veikti čia ir dabar, pagalbos iš niekur nesulauksiu.. Be to, apskritai vaikystėje beveik nesirgau, todėl žinių turėjau ne tiek jau ir daug apie gydymą ir vaistus… Taigi, nusprendžiau pasiruošti kaip tik galiu ir nepasiduoti nepabandžius. Žvėriškai bijojau – niekada negali žinoti kas tavęs laukia – bet apsisprendžiau įveikti savo baimes. Žinojau – ar dabar, ar vėliau, vis tiek pirmas kartas bus baugus, todėl kodėl neįveikus savo baimių anksčiau, kad vėliau turėčiau šiokį tokį, kad ir nedidelį, pranašumą. Juk kas žino, galbūt taip bent žingsneliu priartėsiu prie Peace of Mind.
Su antrąja medike, kuri turėjo dirbti kitomis pamainomis, sudarėme vaistinėlei reikalingų daiktų sąrašą. Prisidėti galėjau nedaug kuo, nes, kaip minėjau, vaistus žinojau tik pagrindinius, vis tik, ši tą ir aš pasiūliau. Tuo metu jaučiausi visiškai žalia (kokia ir buvau), tad pasitikėjau tos merginos patirtimi, mat tai, kaip vėliau sužinojau, buvo jau penkti metai jos darbo tokioje stovykloje kaip ši. Tą dieną po susirinkimo grįžau vis labiau suvokdama savo atsakomybės dydį ir pasiruošimo stygių. Vis tik, tikėjausi, kad po sesijos dar spėsiu nemažai ką pakeisti, kad turėčiau nors teorines žinias, o darbas šioje stovkyloje juk ir buvo praktinės patirties įgijimo tikslas.
Taigi, kaip sakiau, nusipirkau knygą apie pirmąją pagalbą. Ieškojau tokios, kuri būtų „Nuo… iki“, t.y. nuo pačių pagrindų, kurių, gėda pripažinti, bet nemokėjau (mokėjimu nelaikau apytikslį žinojimą kaip ką daryti, nes vis tik kai kalbame apie žmogaus gyvybę, negali „maždaug mokėti“). Taip pat išsitraukiau visus namuose buvusius lankstinukus apie pirmąją pagalbą ir susiradau senus vairavimo teorijos užrašus iš pirmosios pagalbos paskaitos. Mamai patarus, pasiėmiau didelę dėžę ir prisiminus vis kokį daiktelį, kurį reiktų pasiimti, mečiau į ją. Ką svarbu turėti kiekvienam skautui? Miegmaišį ir kilimėlį, prastus rūbus, geriau tamsius, higienos priemones, įrankius, dubenėlį ir puodelį, kurie nekaistų ir nedužtų, purškalą nuo uodų, kremą nuo saulės, kepurėlę – basic. Dar įsimečiau savo vaistų, užrašų knygutę, darbo kalendorių, kurį dažniau kaip dienoraštį naudoju, juostinį fotoaparatą, liaudiškai „muiline“ vadinamą (mat elekros tiekimas vidury miško… hm, patys suprantat, problematiškas) ir kitokių tą akimirką man pasirodžiusių naudingais daiktų.
Šeštadienio rytą patraukiau į traukinių stotį pūškuodama nuo krepšio svorio, pilno daiktų „tą akimirką man pasirodžiusių naudingais“. Išlipus iš traukinio mane turėjo pasitikti ir nuvežti į stovyklavietę – juk negalėjau eiti 4km nepažįstamais miško takais viena. Pavežėjo medikė, dirbusi prieš maniškę buvusioje pamainoje. Ji pavedžiojo po stovyklavietę: čia štabas (vaikai čia įeina tik vadovui leidus, o šiaip tai „stop“ juosta atitverta teritorija, kur po tentu (įtemptu tarp medžių „stogu“) ruošiamas maistas, vyksta vadovų susirinkimai), taip pat jame yra „šaldytuvas“ – maistui iškasta milžiniška duobė dengta tentu ir šakomis. Kitas objektas – tualetas – agroplėvele aptverta teritorija, kur ant virš gilios duobės iš storesnių šakų suręstos pakylos uždėtas klozeto dangtis. Pastovyklės – vaikų palapinių miestelis ir ištiestas didelis tentas, po kuriuo lietui lyjant būdavo kuriamas vakarinis laužas. Ir pagaliau – mano – mediko – palapinė. Tamsiai žalios medžiagos, su dideliu įėjimu ir dviem sparnais – kiekvienoj pusėj gali miegoti po 3 žmones, tačiau nakvosiu tik aš. Kita pusė naudojama kaip sandėlis – sudėtos 2 vaistinėlės, man nepažįstamos merginos daiktai, prieš mane dirbusios medikės rūbai. Čia numečiau ir savo kelioninį krepšį. Niekur ilgam nestojome, toliau žvalgėmės po stovyklą. Buvo kaip tik pirmos dienos po ilgosios lietaus savaitės, kuri gerokai pakoregavo skautų programą, ėmoje šlapiais takais, su vos ne vos džiūstančiom balom. Juana (toks buvo anos medikės vardas) prabėgom pažindino su žmonėmis, su kuriais prasilenkėm (ne tik žinojau, kad vieni kitų vardų taip greit neatsiminsim, bet net neabejojau, kad ir iš veido sunkiai suvokčiau, kad jau buvau su juo susipažinus – visko buvo tiek daug ir taip greitai). Juana juokėsi iš mano kasdieninių batų – matėsi, kad nesu skautė – pernelyg gerais sportbačiais aviu. Kitų neturiu, – paaiškinau, tačiau tai jos juoko nesumažino. Apskritai, nors baigusi 6 kursus, ji atrodė toks pats vaikas kaip ir aš. Tokį įvaizdį sukūrė jos hiperaktyvumas, entuziazmas, išsiblaškymas ir niekada nedingstanti šypsena nuo lūpų, – visa tai mačiau, nes viską aplink save stebėjau išplėstomis akimis – man čia viskas nauja, su viskuo tik pažindinuosi, mokausi. Ypač man buvo starbu tą dieną kuo daugiau išmokti iš jos. Stebėjau kaip ji pasigauna praeinantį vaiką, kuris prieš kelias dienas susižeidė ir apžiūri jo gyjančia žaizdą, klausinėjau visko, kas tik šaudavo į galvą, kad tik turėčiau daugiau žinių ir didesnį šansą greičiau ir geriau padėti. Bandžiau įsiminti visus patarimus ir pastabas, kurias ji davė. Mokiausi iš akies nustatyti vaiko svorį, jei staiga reikėtų leisti adrenaliną (meldžiausi, kad to nereikėtų daryti. Taip, man yra tekę leisti vaistus, bet juk ne į kaklą bitėms alergiškam vaikui, kuris po įkandimo veido srity akyse tinsta ir dūsta). Adrenalinas – 0,1ml ant 10kg kūno masės. Jei vaikas sveria 40kg, liepė leist 0,5ml, truputį užmetant, jei reikia į kaklą – iškart kalt 1ml. Tokius gavau nurodymus, nors dar neteko apie tai mokytis, nežinojau, kiek apytiksliai ar tikslūs jie yra. Sakė, jei reikės, tą akimirką ir pačio vaiko pasiklausi kiek jis sveria, bet geriau dėl viso pikto mokėti nustatyti apytikrį svorį. Žinojau, kad prireikus galėsiu paskambinti Juanai, bet savaime suprantama, kad tik tada, kai atvejis neskubus, kai man tereikės pasikonsultuoti dėl neaiškumų, bet neskambinėsiu dėl kiekvieno dalyko, o juo labiau skubiu atveju teks galvoti pačiai. Tai puikiai suvokiau, todėl dabar norėjau sužinoti kuo daugiau. Juana mokė toliau – jei krito, įtari galvos, stuburo traumą – iškart tikrini vyzdžių reakciją – ji paliko specialų žibintuvėlį, parodė kaip naudotis. Stetofonendoskopą buvau pasiėmus pati. Parodė praktinių pavyzdžių, kada kokias žaizdas kaip reikėtų tvarkyti, kaip atrodo sergančio vaiko gerklė (buvau šokiruota pamačiusi, kad medinę mentelę ji plauna spiritu ir padeda vėl naudoti. „Ar ji neturėtų būti vienkartinė?“ – paklausiau. Juana akimirką apstulbus į mane žiūrėjo ir nusijuokė iš mano naivaus klausimo, – „Turėtų, bet kai aš pasakiau kiek man reikia, jie atsisakė pirkti, atseit nereikės (po to kaip minėjau prasidėjo lietingi orai ir pusė stovyklos su peršalimais kamavosi), tad taupumo sumetimais…“ – taip, aš dar daug ko turėsiu čia išmokti). Juana parodė visas 3 vaistinėles, paaiškinio kas kur yra, kaip veikia, kaip ką geriau išdėlioti, kad greičiau pasiektum prireikus. Neįtikėtina, kaip greitai visko mokiausi, jau kitą dieną žinodama, ko gali labiausiai prireikti, susidėliojau vaistinėles patogia tvarka. Vėliau manęs būdavo paprasčiau paklausti, nei pačiai ieškoti. Mintinai žinojau turinį, ką kurioj galiu rasti, kokių vaistų reikėtų eiti ieškoti į kitą. Mat 2 vaistinėles buvo laikomos mano palapinėje šalia vaikų palapinių, 1 štabe. Juana papasakojo, kad pati iš anksto prisiplėšo binto ir pasiruošia pleistriukų, kuriuos susideda į patogias palapinės įėjimo šonuose esančias kišenėles. Jau pirmą dieną man pradėjus dirbti susidėliojau į jas reikalingus daiktus – menteles gerklei apžiūrėti, vandenilio peroksidą, “Baneocin” tepalą su antibiotiku, kuris saugo nuo infekcijos patekimo į žaiždą, “Diclac” – traumoms tepalą ir bintus su pleistriukais. Taip pat prie mano tvarkos prisidėjo dar viena pačios sugalvota naujovė – iš štabo atsinešiau geriamo vandens butelį, kuriuo galėčiau praplauti žaizdas, nes, savaime suprantama, miške švarios žaizdos – dalykas retas. Apskritai reikalai su antiseptika ten prasti, taigi darai ką gali, tokiom sąlygom, kokias turi.
Apie pietus beveik visi vadovai išsivažinėjo namo – juk po savaitės norisi nusiprausti normaliame duše, po šiltu vandeniu (mat prieš tai savaitę lijo ir buvo vėsu, jau nekalbant apie vietinės prausyklos – Bražuolės upės – temperatūrą). Visoj stovyklavietėj likom tryse. Buvusios pamainos vaikai išsivažinėjo namo, o kitos atvažiuos tik rytoj. Iki vakaro sugrįš visi vadovai. O kolkas slampinėjau šen bei ten, taip ir nerasdama sau tinkamos vietos, nes viskas nauja, nepažįstama, čia draugų neturiu. Prisijungiau prie likusių dviejų vadovų, sėdėjusių štabe už tento – specialiai įrengta taip, kad netyčia atėję vaikai nepamatytų, jog vadovai rūko. Klausiausi jų pokalbio, nes vargiai galėjau įsiterpti, kadangi kalbėjo apie man nežinomus dalykus, o ir manęs per daug nejudino. Tiesiog sėdėjom, protarpiais persimesdami keletą žodžių, užtai jie turėjo progą pasijuokti kaip tik iš ketvirto karto man pavyko atsigulti ant siauro hamako, mat šis persiverdavo man vos pradėjus gultis, tad smagiai krisdavau ant žemės. Šlamštėme užsilikusius „Snickers“ ir „Mars“, kurių turėjome po visą dėžę. Tai buvo mano pietūs pirmąją dieną. Vėliau jiedu sugalvojo pasidaryti salotų, aš, savaime suprantama, nežinodama ką galiu daryti ir imti, ko ne, tik sėdėjau ir leidau jiems manim pasirūpinti, kol perprasiu tvarką ir taisykles. O taisyklių skautai turi nemažai. Su jomis vieną dieną mane prabėgomis supažindino Juana. Negalima liesti skautų kaklaraiščių (aš juos nežinodama vadinau kaklaskarėm. Dar vienas požymis, kad ne vietinė) – jei randi – pakvieti skautą (o pamesti yra labai negerai, nes kad atgautų, turi visą dieną daryti visokias užduotis). Visi vieni kitus jie vadina broliais ir sesėm, iš pradžių skirstomi pagal amžių (vilkai, skautai, pricai), o sulaukę pilnametystės gali kandidatuoti gauti pilką kaklaraištį (suaugęs skautas) arba tapti vyčiu ar vyr. sese. Vyčių prigrasino klausyti, papasakojo, kad negalima liesti jų lazdų, kurios primena „Y“ raidę, nes yra išsišakoję gale. Jei randi nukritusią – negali net pakelti, turi pasakyti vyčiui. Panašios taisyklės man atrodė ne tik juokingos, bet net absurdiškos. „Negali liesti… nes kas?“ – nesusilaikiau sarkastiškai paklausti. Juana atsakė netikėtai rimtai – nes gausi baudą, jie jau ką nors žiauraus sugalvos. Bet juk aš net ne skautė! Nieko, pirmą kartą gal dar įspės, bet paskui žinosi. Va kaip, čia per daug nepašokinėsi, tvarka yra tvarka, o ją griaunančius greit į vietą pastato… Šios absurdiškos taisyklės ir intrigos viduje gerokai pakeitė mano požiūrį į skautus. Na ką aš apie juos žinojau? Nieko. Bet vis tiek išgirdus žodį „skautai“ jis kažkaip asociuojasi su tradicijom, didesnio gėrio siekimu, pavydingumu, morale. Morale… pff.. vienas pirmų dalykų kuriuos pamačiau atvykus pas skautus – apkalbos. Tik spėja kuris vadovas pasišalinti – tuoj prasideda kalbos „Jis taip ir anaip… tą ir aną… ir iš vis…“ – šito nesitikėjau. Esu svetimas žmogus ir jau pirmą dieną pamatau tokį skautų veidą. Visi mes žmonės. Bet šitoks apkalbų lygis man atrodė nesuvokiamas. Kažkas nepatinka – pasakai asmeniškai, išsiaiškini, o čia visas apkalbų tinklas. Nereikia daug laiko, kad suprastum, jog toks dalykas kaip konfidenciali informacija ten neegzistuoja, nes atsargiai nesirenkant su kuo kalbi, galima sakyti, savo mintis, žodžius ir nuomones afišuoji viešai. Anksčiau ar vėliau vis tiek visa stovykla žinos. Ir praktiškai gali neabejoti, kad anksčiau. Iš pradžių tai atrodė šlykstu, keista ir nesuvokiama. Vėliau tik šlykštu. Šlykštu, kad tai vyksta – akivaizdūs „tavo priešai mano priešai“, „jei tu jo draugas, man ne draugas“ ir panašiai, bet nors truputį susimąsčius išbraukiau „keista“. Juk dauguma jų skautais yra nuo vaikystės ar bent jau paauglystės. Tai jų gyvenimo dalis, tokia kaip kažkada mūsų buvo mokykla. O kaip išgyvendavome jos intrigas, kokia svarbia dalimi mums buvo mokyklos gyvenimas, draugai ir priešai, kaip imdavome tai į galvą, kokios virė aistros… Taip pat ir čia. Man iš šono žiūrint daug kas galbūt atrodė juokinga ir lengvai išsprendžiama, tačiau jie į tai įsigyvenę, jiems tai atrodo painu ir ne visada aiškiai matoma kaip kad žiūrint iš pašalės. Kai manęs paklausdavo, ar pamačius skautų gyvenimą nenorėčiau prie jų prisijungti, padarius mandagią pauzę pasakydavau, kad ne. Būtent dėl šių dviejų priežasčių – apkalbų ir intrigų, bei taisyklių, kuriomis netikiu ir nematau reikalo paisyti. Taip, jei man būtų 15-lika, gal aš dar rimtai į tai žiūrėčiau, jei man būtų 10m., gal net tuo tikėčiau, bet kai esu 21m., gyvenime matau ir rimtesnių dalykų nei „šiūkštu neliesk lazdos“. Nesakau, kad piktybiškai ją liesčiau – ne – bet ne todėl, kad tikėčiau tokiomis taisyklėmis ar jos man atrodytų priimtinos. Taip daryčiau dėl to, kad gerbiu skautus kaip dar vieną organizaciją, turinčią savo taisykles, net jei man jos atrodo abejotinos, bet niekam netrukdo.
Hamake užmigau. Pabudau po valandos – sušalusi ir uodų sukamtytu užpakaliu. Neturėjau ką veikti. Viena iš likusių stovyklavietėje miegojo, kitas įrenginėjo atskirą tualetą vadovams. Nusprendžiau paskaityti atsivežtas medicinines knygas, be to dar vieną (rimtesnę nei mano) knygą apie pirmąją pagalbą man paliko Juana. Nuėjau į palapinę jų pasiimti. Iš krepšio išsiėmiau darbo kalendorių, kurį dažniau naudoju kaip dienoraštį nei kaip tvarkaraštį, kurį specialiai pasiėmiau patirčiai skautuose aprašyti. Keliais sakiniais surašiau pagrindines mintis, kad vėliau nepamirščiau ir galėčiau išplėsti. Juo ir pasinaudojau rašydama šį pasakojima apie savo patirtį. Man besižymint tas kelias eilutes pastovyklių teritorijoje – aikštelėje kur miega vaikai – buvau vienų viena, lankė neįtikėtinos vienatvės jausmas: nežinomoje vietoje, tarp nepažįstamų žmonių nežinant ko laukti. Nesuprantamas liūdesys. Vienitelis garsas tą apniukusį vakarą buvo blaškantis duslus tentų išsitempimas vėjui linguojant medžius – tarsi du žmonės purtytų ką tik išskalbtą patiesalą. Kiekvienas tentų krestelėjimas tyloje tarsi dar labiau pabrėžė mano vienatvę. Nenorėjau ilgam likti čia. Nenorėjau ir grįžti, nes niekur neturiu vietos. Vis tik grįžau. Po truputį atgal rinkosi ir kiti vadovai. Buvo užkurtas laužas po štabo tentu. Žmonių daugėja, į mane per daug dėmesio nekreipia, tik vaikinas, per kurį įsidarbinau ir mergina, abu, kurie buvo likę su manimi stovykloje. Šiaip ar taip nieko nepažįstu, jie tik turėjo kelių valandų pranašumą prieš kitus. Sužinoję, kad nieko nežinau apie skautus, jie man pradėjo pasakoti skautų įkūrimo istoriją. Pagrindinius faktus galima rasti čia – http://www.skautai.lt/articles.php?&view=articles&dir=7, tiesa daug sausesnius, nei man buvo pateikti. Įdomu buvo tai, kad skautai įkurti kaip vaikų užėmimo priemonė, o kare naudoti kaip žvalgai – savaime suprantama, vaiko nieks neįtars žvalgant teritoriją ir sudarinėjant žemėlapius… taip sužinojau bent pradžių pradžią ir skautų paveikslas mano galvoje pildėsi naujom detalėm. Atsirado daugiau susidomėjusių, kas čia toks žalias, kuriam reikia pasakoti skautų istoriją, kuri yra kone visiems ten esantiems žinomas dalykas. Sužinoję, kad būsiu nauja medikė, visi kiek susidomėjo. Juk smalsu – naujas žmogus, nematytas, ne skautas… Nenorėjau, kad jie paliktų mane visai vieną, todėl paaiškinau, kad esu baigusi tik 2 kursus, ir nedaug ką težinau, todėl būsių dėkinga už pagalbą (nenorėjau , kad jie laikytų mane aukšto lygio medike ir tikėtųsi stebulų. Nesu kvaila, susitvarkau, bet verčiau iš karto įspėti, kad per daug iš manęs nesitikėtų). Žinoma, visi ramino ir žadėjo padėti. Sakė, kad iš tiesų ir patys susitvarkytų, nieko čia sunkaus nėra, medikas reikalingas tik oficialiai, tad aš tikrai susidorosiu, juolab, kad turiu žinių daugiau nei jie visi. Liūdnai šypsodama žiūrėjau į juos ir galvojau, kad jie pervertina mano žinias. Taip, aš galiu paaiškinti biocheminius procesus, taip, aš žinau dėl kokios priežasties atsitinka vienas ar kitas dalykas, tačiau apie gydymą dar nesimokiau. Žinojau gal vos daugiau nei jie, o skautai šiaip ar taip turi daug kasdienės patirties, tad nuvažiavus ten man atrodė beveik pranašesni už mane. Jaučiausi liurbe. Nesveikai bijojau, kad nemokėsiu ko nors daryti, kad gal net žinosiu mažiau nei bet kuris patyręs skautas, kad stovyklos medikas turės eiti klausti patarimo pas žmogų, nenusimanantį medicinoje. Nenorėjau ne dėl to, kad iš principo būčiau prieš klausimą to, kuris teoriškai mažiau žino, ne dėl to, kad būtų gėda kaip medikui nežinoti, o dėl to, kad norėjau pateisinti jų viltis, būti medikas, į kurį nedvejodamas jo sugebėjimais gali kreiptis, žinotum, kad jis išmano ką daro, būti person you can depend on. Aš ne kvaila. Ir ruošiausi kaip įmanydama. Bet baimė vis tiek buvo. Kad sugebėčiau. Kad mokėčiau. Kad žinočiau. Kad rasčiau išeitį. Kad nesusimaučiau. Viso to norėjau. Norėjau būti gera medikė, kuri neapkrauna savo bėdomis kitų, kuri neateina į skautus kaip į apmokymų aikštelę, bet tvirtai stovi ant savo kojų, yra patikima ir gauna atlyginimą už savo darbą, o ne už tai, kad oficialiai buvo, o pagalbos nuolat kreipėsi į kitus. Ne, to nenorėjau. Dėl to bijojau. Tai matėsi. Mane ramino, bet nenorėjau būti priklausoma nuo kitų, norėjau pati stabiliai stovėti ant žemės, viską daryti savo jėgomis ir protu. Nebijojau klausti patarimo, ne. Bijojau savo darbą užkrauti kitam. Norėjau pati tai padaryti. Turėjau įveikti šias mintis. Žinojau, niekas nepasikeis, kol man neteks susidurti su pirmais atvejais. O tada jau matysiu, ko aš verta ir kas gaunasi. Tą vakarą mano nuotaika nuolat mainėsi. Žinojau, kad ne tik galėsiu, bet ir būsiu priversta pati susitvarkyti, bet kitą akimirką vėl abejojau savo jėgomis. Nervinausi, tai buvo pirmas su medicina susijęs mano darbas, kur turiu atsakomybę ir dar tokią didelę! Iš kitos pusės vėl – turiu tikrai nemažai žinių ir specialiai ruošiausi. O jau kiek tos informacijos manyje nusėdo bus matyti kai pradėsiu dirbti. Tiesa, Juana žinodama, kad man neramu, paliko vieną skautų vadovą manimi pasirūpinti. Jis, šios žodžiais, turėjo nemažai gyvenimiškos patirties ir medicinos žinių, išmanė apie vaistus, tad juo galėjau pasitikėti ir klausti, kas neaišku. Juana sakė – tau nėra kuo rūpintis – jį turi. Vis tik tai pirmas mano darbas, todėl į jį žiūrėjau ne tik labai rimtai, bet ir su nerimu. Nors dauguma chillin‘o ir man patarė, negalėjau sau to leisti. Juk ryte Juana pasakojo, kad pasitaikydavo po tris-keturis atvejus vienu metu. Kaip susitvarkysiu su srautais? To nežinojau… Vis tik, prasidėjus realiam darbui, įsisukau ir lasivai susitvarkiau. Geriausias dalykas buvo tas, kad jau po pirmos dienos darbo su vaikais, jaučiausi turinti daug daugiau žinių ir patirties. Netgi įgavusi išminties. Čia patirtis augo ne dienomis, o valandomis, gal net minutėmis… Ko dar daugiau gali trokšti?
Tą vakarą, naujos pamainos išvakarėse, vis atsirasdavo žmonių, kurie norėjo, kad pasidalinčiau savo medicinine išmintim. Gerai, kai paklausdavo ko nors, apie ką nusimaniau. Bet savaime suprantama atsirasdavo ir tokių dalykų, kuriuose vos gaudžiausi. Kažkas prie laužo juokais paklausė manęs, o ką daryčiau, jei skaudėtų tą ir tą. „Pasakyčiau „Labai gaila“, – atsakiau juokais. Iš tiesų – atsakymų į visus klausimus negali turėti, bet gali pasistengti sugebėti atsakyti į kuo daugiau – ne taip jau blogai…
Su nekantrumu ir nerimu laukiau rytojaus. Mintys mainėsi nuo „Kaip noriu!“ iki „Kur buvo mano galva?“ Viena žinojau – viskas paaiškės, kai realiai pradėsiu dirbti. Rytoj…
Laukite tęsinio, kur papasakosiu kaip sekėsi pirmosiomis dienomis. Kokie atvejai pasitaikė, kokių keblumų iškilo ir kaip juos įveikiau, bei klaidos, kurias padariau. Taip pat sužinosite kaip atrodo gyvenimas stovykloje su vaikais ir skautais bei kokių dalykų ten nesitikėjau…