Mylėkite, mylėkitės, nors sako jums – negalima. R.Danys
Kaip išgaruoja paskutinis alkoholio lašas iš kraujo, taip su dūmu pranyksta tai, ką jūs visi vadinate prisirišimu, meile, ištikimybe. Būna prabundi ryte sopančia širdimi… Ne, ne dėl to, ką jūs visi pagalvojote… Atrodo dar vakar lėkęs padebesiais su plasnojančiais ikarais šiandien ieškai paguodos tariamo mylimojo glėbyje, nes žinai - vaškas tirpsta, o jausmai garuoja tarsi iš kvapių aliejų pripildytos amforos. Kukliai pasakai “myliu”. žinai. negirdi. Gerai, kad neišgirdo, gal tada tas melas atrodo įtikinamesnis tau ir plačiajai visuomenei, siekiančiai įteigti, jog jums lemta būti drauge. Aš ištikima tik vienam. Teatrui. Įsileisk į save tą graciją, komplikuotą kompoziciją, gausybe mizanscenų ir akimirką pasijausi kaip didis Stanislavskis spektaklyje “Žuvėdra” . Tąkart jame kažkas trūko. Šiandien trūko manyje. Ne, man nereikėjo išgirsti šūvio butaforijų, pajusti parako kvapo, nusėdusio ant tarpupirščių. Užteko tik užsimerkti. Mačiau viską: laimę, tįstančią nuo vaivorykštės krašto, besibučiuojančius draugus, vyno stiklą, įspraustą į randu papuoštą delną, žolės dūmą it naujametinį kinų drakoną sūkuriuojantį hipio lūpose.
Kartais, kai papučia pietys, ant lūpų atsiranda vasaros skonis. Dabar jūs jį skaitote. Regite tai, ką užmato tik slapčiausi mano sielos kampučiai. Ten gausybė akių ir kelios artimos širdys. Ten slypi spontaniškumas ir asketiška pasaulėžiūra, telpanti į rašale išmirkusią plunksną. Ar jaučiate glamones ir bučinius rudeninio lietaus, kurį norėčiau jums padovanoti? Džiaugiuosi, kai Vėjopatis palenda po sijonu – tada pasineriu aistrą, trokštu pulti į glėbį kitam. O jūs tiesiog bijote būti palytėti net savo šešėlių. Tą savo pusę neigiate. Ir gerai darote. Juk didžiausias menas yra apgauti save. O aš gyvensiu pagal dadaizmo normas, būsiu kiaušinis ant muziejaus stogo, alaus kvapo prisotintas bučinys ir švelnus žodelis “ne”, kai tu šypsaisi man.
Nuoga. Tiesa. Mes.