Rašydama šį banalų eilėraštuką galvojau, kiek galima pasakyti, o kiek nutylima. Kiek galima daug padaryti, o kiek nepadaroma. Šis eilėraštis, tai drovus mano pasipriešinimas neišsakytiems žodžiams ir nepadarytiems darbams. Linkiu pamąstyti.
Tiek žodžių banalių neišsakytų,
Tiek frazių apgalvotų nejučia.
Tiek jausta, skaudėta, tylėta, mylėta paslapčia.
Kiek galima tylėti?!
Kiek galima galvoti tyloje?
O kas jei imčiau visa tai kalbėti,
Kas degina viduj mane.
Tiek nedaug kainuoja pasakyti,
Tiek mažai užtrunka šypsena,
Tiek ilgai aš laukiau..
Kiek?! Kiek kainuoja ši tiesa?
Kiek aš dar išlauksiu tyloje,
Kiek tu šnibždėsi nejučia?
Tai kas, kad aš viena tokia…
Kvaila?
Kvaila, nes noriu garsiai pasakyti,
Kaip stirpiai pamilau Tave!