“Netrukus jie sutiko du žmones – kiškį ir ežį.” Janosch
Labas.
Pirmadienio proga norėčiau pasidalinti viena neilga pasaka. Tai nėra įprastinė liaudies pasaka. Šią pasaką sukūrė vokiečių rašytojas ir dailininkas Janošas (Janosch). Įdomus faktas – Janošą jaunystėje išmetė iš meno akademijos kaip „neturintį talento“, o praėjus keleriems metams po išmetimo jis išleido pirmąją savo knygelę.
Manau, daugumai bus žinoma knygelė „Panama labai graži“ – apie Tigriuką ir Meškiuką, kurie norėjo nukeliauti į Panamą, o galiausiai apėję didelį ratą grįžo namo ir nusprendė, kad ten jau Panama – jų svajonių šalis. O paskui, žinoma, ilgai ir laimingai ten gyveno. Štai iš šios knygelės ir citata viršuje, kuri man labiausiai įstrigo, kai atsiverčiau “Panama labai graži” po dešimties metų pertraukos.
Taigi dabar noriu pasidalinti kita, labai šmaikščia Janošo pasakaite apie tinginystę, tiksliau, apie tinginį Heincą. Tinkama ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Gal net labiau suaugusiems :)
TINGINYS HEINCAS
Heincas turėjo sutverti tvorą tarp savo kiemo ir kaimyno kiemo. Pirmiausia reikėjo supjauti lentas, tada atsinešti vinių ir susirasti plaktuką, dėl viso pikto pasiimti ir pjūklą, jeigu tektų kokią lentą patrumpinti. Galiausiai iššluoti kiemą, kad nė skiedrelės neliktų!
Bet jis taip tingėjo!
Iš pradžių prigulė ant kanapos ir susimąstė: „Didelis darbas! Pirmiausia supjauti lentas, o jei netinkamai supjausiu – visas darbas perniek. Galėčiau atiduoti į lentpjūvę, bet tada reikės parsinešti. Irgi nemenkas darbas. Paskui pasiimti vinių ir susirasti plaktuką! Kas žino, kur tas plaktukas nukištas. Jeigu nerasiu, turėsiu ieškoti kol gyvas – juk gyvenimas greitai prabėga. O jeigu vis dėlto pavyktų rasti – kas man iš to? Tik dar daugiau darbo. O juk reikės ir kuolus sukalti. Dar pirštą prisiplosiu, paskui kentėk skausmus – ne, aš neištversiu. Geriau pirma truputį pagulėsiu“.
Ir jis liko tysoti ant kanapos, o pabudęs ir vėl prisiminęs tvorą, tarė sau: „Jau žinau! Vesiu kaimyno dukterį, ir nereikės jokios tvoros. Nei man, nei jam nereikės tverti. O geriausia štai kas: jeigu kieme savaime susikaups kiek šiukšlių, Trynė galės vienu užmoju prašluoti ir savo, ir mano kiemą, nes juk tvoros nebus. Taip ir padarysiu. Rytoj pat imsiu ir paklausiu.“
Apsivertė ant kito šono ir dar mažumą numigo.
Kitą dieną nusinešęs kėdę atsisėdo ties savo kiemo riba, ten, kur turėjo būti tvora.
„Ko gi man taip toli vaikščioti, – pamanė sau, – tik be reikalo vargintis. Palauksiu čia, anksčiau ar vėliau kaimynas vis tiek eis pro šalį – juk čia ne kieno kito, o jo kiemas prasideda.“
Taigi prisėdo ant kėdės ir ėmė laukti.
Eidamas pro šalį kaimynas pažadino Heincą, mat šis buvo truputėlį prisnūdęs.
Ir kai Heincas paprašė jo gražiosios storulės dukters Trynės rankos, kaimynas nedvejodamas sutiko atiduoti ją Heincui už pačią. Mat Trynė jam perdien tik painiojosi po kojų, tokia tinginė buvo.
O kad kaimynas buvo dar ir taupus, tad vakare lovoje šitaip paaiškino pačiai:
- Na, ko gi daugiau norėti? Heinco kiemas šliejasi prie mano kiemo. Taigi sutaupysime tvorą. Iš viso keturi šimtai penkiasdešimt markių – tai ne katino ašaros. Jei nunešiu jas į banką, esant geroms palūkanoms per dešimt metų išaugs dvigubai. O ko dar verti namas ir sodas. Na, ir Trynę būsim išleidę už vyro.
Taigi Trynė tuoj nuėjo pas Heincą, ten ir pasiliko.
- Nieko nėra geriau pasaulyje, – sakė ji, – kaip išsiversti nedirbus.
Tą laiką, kurį sutaupė, nes tinginiui Heincui nebereikėjo tverti tvoros, juodu praleido ant kanapos. Gulinėjo tiek, kiek jis būtų užtrukęs, kol būtų aptvėręs savo kiemą, o paskui dar tiek, kiek būtų reikėję pailsėti po to darbo.
- Dabar man ir šluoti nereikia, – nutarė Trynė. – Jeigu niekas nedirba, tai ir neprišiukšlina.
Ir už šitą sutaupytą laiką juodu pragulinėjo ant kanapos.
- Už pinigus, kuriuos sutaupėme netverdami tvoros, – nusprendė Heincas, – nusipirksime gardžių valgių ir gėrimų – juk gerai padirbėjęs žmogus praalksta. Aš mielai paskanaučiau vyno ir duonos su dešra.
- O aš – šokolado ir saldainių, – pridūrė gražioji storulė Trynė.
Bet kad norint ką nors nusipirkti reikia užsidėti skrybėlę, paskui atverti duris ir išeiti į lauką, tai juodu verčiau nutarė pasilikti ant kanapos – pagulėti ir bent kiek atsipūsti. Kai apetitas dar labiau išaugo, gražioji storulė Trynė nuėjo pas krautuvininką, visko pripirko, ir juodu ant kanapos smagiai sau pašventė.
Bešvęsdami pavargo, tai ir nesikėlė nuo kanapos, kad bereikalingais judesiais nesugadintų šventės.
- Ateis ruduo, – tarė Heincas, – pripūs į kiemą lapų. Kuriam nors teks keltis ir apsišluoti. Todėl geriausia būtų, jeigu turėtume vaiką, jis galėtų kiemą pašluoti.
- Bet gal ruduo ir neateis, – atitarė Trynė. – Arba sukils vėjas ir nupūs lapus.
- Gerai sakai, – sutiko Heincas, – nereikia mums to vaiko. Vis mažiau darbo, – ir nusisukęs į sieną mažumą atsipūtė.
- Žinai, – jau pusiau per miegus tarė Trynė, – kuo daugiau judi, tuo greičiau praeina laikas. Praeina laikas – praeina jaunystė. O būtų gaila.
Vėl praalkęs Heincas tarė:
- Bet jeigu vis dėlto turėtume vaiką, jis galėtų iškelti vestuves, o mes atsisėstume į krėslą ir iki soties prisivalgytume.
- Betgi tada ir vėl reikėtų atsikelti, išvalyti šepečiu šventadieninius drabužius, o paskui vėl juos kabinti į spintą.
- Gerai sakai, – sutiko Heincas, – nereikia mums to vaiko. Būsime ir vėl daug laiko sutaupę.
Tą sutaupytą laiką jiedu vėl gulinėjo ant kanapos. Tikriausiai ir šiandien tebeguli.
JANOSCH, „Brolių Grimų pasakos kitaip“, 1972. Į lietuvių kalbą vertė Rūta Jonynaitė, 2007.
Saldžių sapnų,
Gilė
