<…> visi tie silpnapročiai mokslininkai, moralistai, spiritualistai, inžinieriai, žymūs politikai, literatai ir visi kiti nesuvokia, kad žmogus turi gyventi kaip žmogus, o ne kaip baidyklė su smegenimis ir siela.
Aldous Huxley
Ar nebijai, pasikliaudamas vien savo protu, išprotėti? Aš turiu galvoje apsiribojimą. Šiuo atveju, apsiribojimą ties smegenimis, arba ties organu, arba ties organizmu, kaip dėžute organams, kurie gali susirgti, laikyti.
Kartais stovint prie paciento lovos ir klausinėjant pagal schemą apie jo vargšą kūną, kirba mintis, kad kažką pamiršti, o pamiršti, kad čia guli žmogus, bet nežinai, kaip paklausti „o kaip jaučiatės?“, na, apie tai, ką jis galvoja savo ligos atžvilgiu, ar ko nors, kad parodytum, kad tau jis rūpi, ne liga, ne atvejis, o tas žmogus. Tai neparašyta schemoje, galbūt tai trukdytų darbui. Bet studentas bus gydytojas, o gydytojas yra žmogus, ir aš galvoju, kad kai žmogus-pacientas, ateina pas žmogų-gydytoją, tada lengviau bendrauti? O gal klystu, gal apsikrauti 15 minučių, kiek trunka tas dialogas, yra kažkas pavojingo, kad gresia, jog ir liksi „apsikrovęs“ svetimu gyvenimu ilgiau, nei gali ištverti?
Draugystės,
D.