Sveiki,
gulint lovoje ir gromuliuojant prisiminimus (nei vienas iš paminėtų faktų ir istorijų nėra išgalvotas ar pramanytas, viską liudija mano gyvenimas ir atmintis), supratau, kad meilė – tema, kurios banalumas nesumenkins. Ar meilė būna ligoninėj? Būna. Mano geriausios draugės romanas su vaikinu užsimezgė būtent čia. Deja, tai tik išimtis, patvirtinanti taisyklę – jausmai lyg kurortiniam romane – poilsis baigiasi, meilė irgi užsiriša. Tačiau šie trumpučiai nutikimai išlieka ilgam. Aš dar dabar prisimenu, kaip eidavome Į Traumatologinį, pagarsėjusi vaikinų gausybe ir jų domėjimusi merginomis, susipažinti. Nors neduokdie… po kelių sėkmingų kabinimų susižavėjimas jų kaip blogų berniukų reputacija dingsta.. Hormonams siaučiant organizme, akytės norom nenorom šaudo aplinkui esančius, siekiant surasti potencialų taikinį. Jausmų upės liejasi, o „barbarai“ gydytojai jas trypia kojomis ir nė nepastebi, kad berniukas pradėjo anksčiau vaikščiot dėl mergaitės iš gretimos palatos…
Ligoninės skyriuose visada susidarydavo Aktyviųjų pacientų grupelės, tarp kurių jausmai burbuliuodavo ir sproginėdavo. Susižavėjimo objektai per kelias savaites keisdavosi itin greitai, tarp jų neretai papuldavau ir aš. Sunku patikėti, bet malantys liežuviu ir bendraujantys žmonės būdavo (ir yra) populiarūs. Kadangi vaikinų tiek daug, o laiko tiek mažai, papasakosiu tik kelis nutikimus. Atrankos kriterijų objektyvių nėra. Neieškokite. Tai tikrai neatskleidžia visų skyriaus širdies gyvenimo ypatumų.
Gulėjau penktos klasės pavasarį. Buvau itin nepatyrusi ir nuolanki. Tuo metu užtaikiau ant bjaurių merginų, kurios smaginosi niekindamos ir apkalbinėdamos kitus. O dar aš. Tokia kvailutė. Tikras džiaugsmas. Alyvos į ugnį pati įsipildavau – vis pralaimėdavau kortų žaidimus – vykdydavau užduotis, kurių tikslas buvo pažeminti (pvz.: šliaužioti koridoriais, garsiai rėkauti apie savo durnumą, įlindus svetimon palaton siūlyti įvairius pikantiškus žaidimus ir pan. ). Galiausiai – laimėjau aš – vienas įvykis mane iškėlė viršum jų. Ach, kokia piktdžiuga… tuoj suprasit. Mergaitės visada pasižiūri, kokie berniukai guli šalia. Kur čia nepažiūrėsi… Kraujas verda, skruostai kaista, o širdis ieško meilės. Tokią euforijos būseną ypač skatino šviesiaplaukis mėlynakis princas. Būdama velniškai drąsi pirmoji susipažinau su juo vakare prie televizoriaus (dieną karaliaudavo motulės-tetulės su savo serialais). Visos slapčia šnekėjom, kad jis aštuntokas. Ir.. koks sutapimas… pasakė, kad jie, vaikinai, mane irgi laiko aštuntoke. Mums tebuvo po vienuolika… Mane panoro nusodinti – po eilinio nevykusio pasirodymo kortomis, žingsniavau šąlančiomis kojoms per koridorių sofos pusėn (žiežulų ratas sekė iš paskos) ir išraudusi paklausiau, ar aš tau patinku? Mano laimei šį žaidimą laimėjau aš – jis atsakė taip.
Bet.. augant, fizinio bendravimo poreikis didėja. Man nusisekė. Aš net nespėjau paūgėti, o manim pradėjo domėtis kur kas vyresni vaikinai. Kaip pavyzdys – dvyliktaisiais metais sutiktieji bendravardžiai…
Tą žiemą mūsų buvo nedaug ir tai mus vienijo. Palaton papuoliau su Egle (su ja buvau gulėjusi porą metų prieš tai). Jau būdamos pažįstamos iš anksčiau galėjom primesti drauges. Tai tik palengvino papuolimą vaikinų kompanijoj. Vienas jų buvo Dainius, labai tylus ir ramus septyniolikmetis. Pamėgau su juo bendrauti. Deja. Po karto, kuomet užstrigo lifte su mano geriausia drauge (tą pačią žiemą ne tik parašiau pirmąjį eilėraštį, bet ir sutikau skyriuj geriausią draugę, būsimąją medikę), jis nebenustojo taukšti, kaip norėtų kartu su manim užstrigti toj metalinėj dėžėj, viršutiniam aukšte, kur grotų muzika ir nebūtų šviesos. Pradėjau laikytis nuo jo atokiau, o į liftą nė su peiliu nebūtų nutempęs. Bet tai tebuvo mintys ir žodžiai. Kitas Dainius, jau, matyt, mokėjęs įvairių triukų, žiniomis intensyviai bandė pasidalinti su manimi.
Vasarą papuoliau subrendusių merginų kompanijon, kurios nors jautė vaikinų poreikį, skyriaus nebrendylom nesusižavėjo. Paniurnėjus kelias dienas, netikėtai atsirado septyniolikmetis ir šešiolikmetis
(215 palatoj, kiek pamenu).. Apsidžiaugėm, pasipuošėm ir nuėjome aplankyti. Aš kaip dvylikametė a la įmanoma pašnekėti mažvaikė sekiau iš paskos. Palikusi koketavimą joms, radau linksmą užsiėmimą – reguliuoti Dainiaus lovą. Jam ją bandant taisyti, dar labiau smaginausi, ir pasiutusiai kvatodama, nuleisdavau tai galvagūlį, tai kojagūlį ar dar ką nors… ir jis mane įsižiūrėjo… čia nebuvo tik kalbos ir mintys, žmogus aistringai ilgom rankom apsivydavo… Aš jo taip bijojau. Taip bijojau. Mano akys išsiplėsdavo iš baimės jam artėjant… Galiausiai mes susipykome: jis pasveikino mane su gimtadieniu (jau buvom laisvi nuo ligoninės), o aš „atskleidžiau“, jog turiu (suplanuotas melas) vaikiną.
Dėl ligoninės vaikinų neverki (tik nemiegi naktimis). Išėjus iš ligoninės, pasilieki tik prisiminimus. Jie tave pamiršta, tu pamiršti jų vardus. Siūlai nutraukomi taip lengvai, per lengvai. Ir visi pirmieji bučiniai, pirmieji butelio žaidimai, pirmieji laiškai ir meilės sms‘ai.
Viską iš kažkur žinodavo tik seselės. Nežinia, kaip pamatydavo. Gi visi taip slapstėmės. Naktimis atsiskleisdavo tikrieji nuotykiai – pašnekesiais pašnekesiais… nors.. apie ligoninės lytinis švietimą parašysiu kitame laiške. Į šį nebetilpo.
Pagarbūs linkėjimai
Jūsų Pacientas