Sveiki,
išsiritau iš lovos, kurios aukštis reguliuojamas pulteliu, įsispyriau į šlepetes ir nuėjau prie liftų. Trečiam aukšte iš automato galima nusipirkti skanios ir pigios arbatos. Šalia Traumatologinio. Nusipirkęs mėgstu atsisėsti ir ramiai pagurkšnoti, pamąstyti. Ir šią akimirką kaip eilinį kartą dūmoju pasirėmęs ranka ant juoda dirbtine oda apmušto suolo , kad „kaip kažin ką, nieko po galais tie gydytojai neišmano, o neišmano, nes neturi net galimybės pažint“. Apie ką aš čia dabar kalbu? Apie pacientus. Jeigu ir kursiu filmus, tai tik apie ligonines, įstabias vietas, kur žmones išdrįsta kalbėti, ką jie galvoja, kur atrodo nieko nevyksta, o vyksta tiek daug… Išties.. niekada nesigailėjau ten prabuvęs tokią nemažą savo jaunystės gyvenimo dalį. Šiais metais gulėjau jau penkioliktą kartų (Reanimacija – tie keli kartai neįsiskaičiuoja) Tuoj aš jus, būsimieji medikai, supažindinsiu su savimi (ar bent jau savo požiūriu), Pacientu, kuris žavisi jumis, bet per daug nesidomi.
Ką būtent man, ligoninių augintam vaikui, reiškia tas atšiaurus pastatas, kurio koridoriai kvepia vaistais? Balti ilgi ir susipynę koridoriai. Man visa tai asocijuojasi su namais. Namais, kuriuose ramu ir gera. Sielos vidybėje. Nes jei atvirai, ligoninėj atsidūrus tavo asmuo išsitrina. Tavo ligos kortelė patampa tavimi, o tu pats – mėsos gabalu, kurį reikia išgydyti. Tai išlaisvina! Gali būti radikalus iki pasiutimo, nacionalistas iki išprotėjimo ar religinis fanatikas. Ligoniui šiais laikais daug kas atleistina. O ir privatumas aukščiausio lygio – pasiilsi nuo feisbuko primesto viešo asmens statuso. Tad pagulinėti vienam ar anam skyriuj visai sveika. Svarbu, kad viskas gerai baigtųsi.
Be to, ligoninė yra pacientų lizdas, kuriuose susisuka ypatinga socialinė aplinka. Kokios žinios ateina į galvą, pragulėjus su priešingų pažiūrų žmonėmis… ligoninėj žmogus atsiskleidžia, jo mąstymo niekas neberiboja. Tikimybė vėliau gyvenime susitikti palatos kolegą yra labai maža. Prisimenu, teko nemažai bendrauti su žmogžudžio sūnumi (kaip man aiškino, nužudė du, bet tik už vieną žmogžudystę parišo). Pasakojos, kokį dvasinį malonumą patiria daužydamas kates. Jeigu ką domina mano reakcija, jinai buvo rami – nepradėsi svaigti visokių niekų, kurių net neišgirs. Kiekvienas esam apribotas savo interesų ir vertybių rato, ligoninėse ratų ribos išsitrina ir susimaišo su šalia esančiųjų. Tikrų tikriausia mokykla. O tokias pamokas gaunant gydytojai teatrodo kaip barbarai, kurių kalbos neįmanoma suprasti. Atvirai pasakius, manęs jie nedomina. Gydytojas nesidomi manim, aš nesidomiu juo. Mane domina ligoninė.
Ir sunku patikėti, kad tokia šiurpi mokykla gali suteikti džiaugsmo jaunam pramuštgalviui. Pramogos ir linksmybės. Norint susigalvoji visko, ko reikia. Tik gydytojai nežino (na ir gerai).. kaip mes su invalido vežimėliais nuo kalniukų riedėdavome (yra toks vienas neblogas, leidžiantis į Naujagimių skyrių), kaip tinkas byra, bandant prisibelsti per palatos sieną draugams. Gerai, kad nežino, kaip su šlepetėmis pusę miesto apeidavome slapčia išslinkę pro budrias sesučių akis, kaip retkarčiais rūkydavome naktį palatoj, o išlipti per langą iš Neurologijaus skyriaus (dabar, girdėjau, jis perkeltas į ketvirtą aukštą) buvo kasdienybės dalis. O kai esi paauglys, ligoninėj temiegi kelias valandas į parą. To pilnai užtenka. Ryte – procedūros, po pietų – kortų žaidimai iš užduočių, skaitymas, vakare – televizoriaus seansai, naktį – pašnekesiai ir pasivaikščiojimai. Hormonų valdomus jaunuolius patupdžius į uždarą erdvę, viskas vyksta pašėlusiu tempu. Lyg mažas realybės šou su savo populiariaisiais, nemėgiamaisiais, simpatijomis ir antipatijomis. Veiksmas greitas, o laikas slenka beprotiškai lėtai. Lyg paralelinė visata.
Na, tai tiek apie tai, kas man yra ligoninė, o per mano požiūrį, nesunku pažinti ir mane. Aš jums rašysiu, gerai? Dar noriu tiek visko papasakoti.
Su pagarba Jūsų Pacientas