Jau įsivaizduoju, kaip man yra 18 metų, aš sėdžiu dvyliktoje, t.y. paskutinėje klasėje ir svarstau, kokį gyvenimo kelią pasirinkti. Kadangi per tokį ilgą gyvenimo stažą susidarė nepajudinamai teisinga schema, galvoju, ką veiksiu gyvenime, kai baigsiu mokyklą. Jei aš protingas ir apdairus dvyliktokas, manysiu, kad gyvenimas ilgas ir galvoju apie darbus, kuriuos gyvenime norėčiau dirbti, tada kokios studijų programos duotų man tokį išsilavinimą ir kokių egzaminų reikia. Jei būčiau protingas ir apdairus dvyliktokas, manyčiau, kad didžiausia siekiamybė yra dirti sau, nepriklausant nuo darbdavio. Po to galvočiau apie sritį, kurioje norėčiau būti. Čia atsižvelgčiau į savo gebėjimus ir jau turimas žinias. Tada žiūrėčiau koks išsilavinimas man tiktų,, o tada ieškočiau jį galinčių pasiūlyti studijų programų savo šalyje. Žinoma, atsižvelgčiau į visokius aukštųjų mokyklų reitingus pagal mane dominančius kriterijus, op ne vien vietą lentelėje. Kitas dalykas, ar mano tėvai išgalėtų man suteikti tik išsilavinimą. Turiu galvoje, ar tėvai būtų pajėgus finansuoti mano mokslus, kurių tikslas ne įgyti konkurencingą specialybę, o išsilavinimą, vėliau suteiksiantį man galimybę nedirbti samdomo darbo. Tiesą sakant, kaip protingas ir apdairus moksleivis, tuo pasidomėčiau dar dešimtoje klasėje, prieš pasirenkant profilius.
Bet kadangi aš nesu tas įsivaizduojamas moksleivis, o įstojau į mediciną, akivaizdu, kad buvau, kaip liaudis mėgsta sakyti, „kaip visi“. Ką dariau? Dešimtoje klasėje pažiūrėjau, kad man sekasi chemija ir biologija, kad įdomus žmogaus kūnas ir, kad noriu studijuoti mediciną. Vėliau pasirinkau atitinkamą mokymosi kryptį, atitinkamus egzaminus, atitinkamai užpildžiau stojimų lapą. Aišku, man dar pasisekė kad žinojau, kur noriu studijuoti. Bet dabar kai pagalvoji, ar aš žinojau, ką aš dirbsiu? Net neprisimenu, kad apie tai galvojau. Nežinau, kiek smarkiai būtų paveikę mano mąstymus tai, jei aš žinočiau, kad manęs lauks MF.
Visų pirma mokykloje teko susidurti su vos keliais medicinos studentais, kurie sakydavo tik du dalykus: 1) Čia sunku, ir 2) Nestok į mediciną. Dėl pirmojo, na, tai ir taip buvo aišku, dėl antrojo, na, neįtikina, atleiskite, mielieji, neįtikina, kur jūsų logiški, racionaliai, skaičiais pagrįsti argumentai? Juokauju, žinoma. Dar vienas dalykas, kuris mane apgavo, išdūrė ir apiplėšė (cha, vėl juokauju), tai kad aš mačiau gydytojus ir jie man velniškai patiko. Teisingumo dėlei reiktų paminėti, kad buvau pasiutęs veikas, mėgdavęs laužytis kaulus, išsisukinėti sąnarius ar pasidaryti tokių žaizdų, kad mamytė vesdavo pas chirurgus. Ir mano nelaimei, tie gydytojai buvo labai charizmatiški, su puikiu humoro jausmu, komunikabilūs, supratingi ir siekiantys padėti. Spėju, kad tai įsirašė į mano naivią pasąmonę, Vėliau, kai paaugau, jau mokslo tikslais bendravau su gydytojais, kad pasakytų, kas per velniava ta medicina. Čia vėl nepasisekė, nes jie baisiai džiaugdavosi savo darbu. Tiesa, ne visi, bet tie „ne visi“ būdavo šiaip žavingos asmenybės, tai aš jų „nestok į mediciną“ praleisdavau pro ausis. Pasirodė, kad tie studentai truputį atvirkštinis variantas to, ką įsivaizdavau. Pasakos moralas: vaikai, neturėkite lūkesčių apie kitus žmones.
Kol mokyklinėse kedėse įnirtingai bandydavau palikti savo sėdynes atspaudą, nė nesusimąstydavau, kad mediciną studijuojant Vilniuje reikės mokėti anglų kalbą. Aišku, be jo irgi galima išsiversti, bet geriau mokėti, tada gali skaityti vadovėlius ir tikėtis, kad juose parašyta medžiaga maždaug tiks dėstytojui, pas kurį rytoj seminaras. Dar kažkodėl naiviai tikėjausi, kad studentai bus panašūs į gydytojus. Na, bent jau iš pirmo žvilgsnio, spaudoj skaičiau, kad tie daktarai tik galabyja žmonės, siurbia pinigus kyšių pavidalu ir šiaip yra ciniški bejausmiai. Nesusimąstydavau, kad nepaisant to, kad labai didelis šansas įstoti į nemokamą vietą (na, jei vidurkis apie 9), bet studijos vis tiek daug kainuos. Labai daug. Knygos, pratybos, sąsiuviniai, litrai rašalo, spalvoti pieštukai (bet šiaip visada būna gerų grupiokų kurios sušelps ištikus spalvinei krizei), chalatas, žinoma, vėliau automobilis, degalai, užsienio kalbų kursai… :) Nežinia kodėl, bet įsivaizdavo universitetą, kaip žinių šventovę, kuri bus suinteresuota duoti kuo įvairesnę, platesnę informaciją. Ne grūsti faktus, faktus, faktus, kaip mokykloje, o siūlyti. Bet kai įstoju, išmokau maloniausią žodį studento ausiai – kolis.
Tiesą sakant, dar čia yra tokių dalykų, kurie man buvo netikėti, na, kad ir militaristinė palubių puošyba, bet tai tokie neesminiai dalykai, kad savo dvyliktoje klasėje man ir nepriderėjo apie tai mąstyti.
Dabar vėl grįšiu į savo aštuonioliką, bet įsivaizduosiu, kad žinau, ką sužinojau per tuos n semestrų MF. Tada pasikalbėsiu su tėvais ir pagalvosiu, ar verta aukoti savo dešimt gražių kvailystės, tfu, jaunystės, metų dėl kažkokios medicinos, ar geriau daryti pinigus ne kitų žmonių gyvybės sąskaita ir sugaištant mažiau laiko. T.y. gal tas planas, kurį parašiau pačioje pradžioje visai suveiktų. Ech, velnias, girdėjot tokį žodį pašaukimas? Savo nelaimei, aš juo tikėjau, turbūt dar ir dabar tikiu. Truputį. Bet to trupučio pakanka.
Pasakos moralas, galvoti savo galva ir neklausyti, ką kiti kalba.
Stiprybės,
D.