Šiandien ant peties nutūpė sniegena. Savo buku snapeliu ji kapojo ir draskė blakstienas lyg laumės sutaršytus ašutus. Verkiau. Nepadėjo. Bandžiau juoda plunksna įrėžti atiminimą ant plūduriuojančio Neries ižo, palikti dalį savęs miestui, savo sostinei. Tačiau pavyko išverkti tik mažą ledokšnį. Juo ir pabučiavau upės krantą. Tokiu aistringu šaltu bučiniu. Taip, kaip bučiuoja mirtis, net spausdama šonkaulius ir smelkdamasi pro sustingusius akių plyšelius. Žinau, man pavyko įsilieti. Įsilieti į tą mauruotą dugną. Vaiksytėje svajojau būti undinėle. Gal iš ten kilo meilė karštiems ugniniems plaukams ir frigidiška žuvies esybė. Ten. Giliai. Gročiau arfa lūpų drėgme vos liesdama stygas ir svajodama apie sulėtintą kaip filmas gyvenimą.
Ten. Ten niekas neskuba. Tu sakei – ten nėra laikrodžių. Žmonės plaukia valtimis ir geria sodrų burgundišką vyną. Ten aplink laužą šoka moterys viliodamos vyrus. Trypia lyg pašėlusios stirnos, rankomis apveja raumeningus kaklus ir gėrisi. Gėrisi ta vienatve, kylančia iš paliegusių bedvasių akių. Tokiomis akimirkomis jie nėra tokie vieniši. atrodo turintys, žinantys, galintys, bet vis tiek nemylintys. Tik idealizuojantys bergždžią jausmo koncepciją. Sau. Jiems. Mums. Žmonėms ir miestams. Ypač miestams, kuriuose daug gažių moterų, žaviai braukančių pirštais ties skeltuko viršūnėle. Štai ir vėl stoviu Katedros aiškštėje. Aplinkui puokštės, bučiniai ir juokas. Kokia žavi butaforija. Ak, tas aktorius. Ak, tas mano Vilnius, kuriame skęsta pasileidėlių istorijos. Jos palaidotos po šimtametiniais griuvėsiais, kažkur po kryžiuočių ir vokiečių lavonais. Ir jauti tik supuvusį kvapą. Šį kartą jau gyvų žmonių. Žvelgi į visą, kaip į tobulą reiškinį, kasdienybės neišvengiamybę. Greta matai mergaites ir berniukus, slepiančius paraudusius nuo pakramsnojimų kaklus. Apima pavydas – tavojo jau seniai niekas nelietė. Gal todėl bejėgiškai spaudi rankose kažką mėlyno ir prisimeni Garšvą. Tik. Staiga. Apima šleikštulys. Iš kažkur padvelkia šlapimo kvapas. Tuomet nosį įmurkdai į laikino meilužio krūtinę. Jos kvapas tave persekios dar kelias paras, kol galiausiai pamirši ir liks tik tas sapnas, tas begėdiškas pasalūnas, išpildantis visas tavo fantazijas. O aš vėl pajutau karštį strėnose. Dedu daugtaškį. Tai, kas sekė vėliau jau nebesvarbu.
Vyriškas svoris.