Rašyti apie bendravimą sunku, ypač, kai baltas wordpress’o langas atrodo per didelis ir pernelyg pilnas galimybių, o mano žodžiai jame – per menkai tas galimybes pildantys. Taip pat reikia pripažinti, kad ir kalbėti apie žmones aplink dažniausiai norisi tada, kai pastarieji, rodos, tiesiog prašyte prašosi ne pačių gražiausių epitetų… Bet aš nekalbėsiu apie meilę tam artimui, su kuriuo daliniesi mintimis, paslaptimis, maistu ir (galbūt) lova, meilė šiam (ar šiems) maloniai mūsų gyvenime parazituojantiems individams visuomet yra savanoriška ir nereikalaujanti tiek jėgų ir pastangų, kiek vienkartinis kontaktas su daugiau ar mažiau nepažįstamais žmonėmis – pacientais.
Mintis, kaip ir kiek įsileisti į save pacientus, jų ligas ir problemas, mane kankino nuo pat pirmų svajonių apie pasukimą į mediciną. Turiu prisipažinti, jog buvo periodas, kai į pacientą žiūrėjau tik kaip į sutrikusio veikimo mechanizmą, ignoruodama visus jo jausmus, išskyrus skausmą, kuris turi būti numalšintas vaistais. Tuo metu savanoriškai dirbau ligoninėje ir rodėsi, kad iš to laiko be smalsumo patenkinimo ir atsakymo sau, jog tai yra kelias, į kurį noriu sukti, daugiau nieko ir nepasiimsiu. Bet, praėjus beveik penkiems metams, tikrai ryškiai atsimenu kiek kitokius dalykus: džiugesį ir pasididžiavimą balse paciento, pasakojančio apie savo sūnų, dėkingas maitinamos senutės akis, malonų pasisveikinimą, užėjus į palatą ir slaugytojų pamokas.
Kai studijų programa įnešė šiek tiek klinikos į mano gyvenimą, ši beveik amžina, ir, neabejoju, ne mane vieną kankinanti dilema, sugrįžo, atkakliai trukdydama užmigti. Kurį laiką aš beveik desperatiškai ieškojau kažkokio recepto, kaip, vos įėjus į palatą, pamilti juos, kaip žiūrėti akimis, nuo kurių ligoniui darytųsi geriau, galop, kaip pateisinti kartais ne pačius protingiausiu ar moraliausius poelgius jų gyvenime, nesinervinti dėl dimensijos ir nesišlykštėti dažnai ne pačiu maloniausiu kvapu. Apskritai, kaip susikurti kuo asmeniškesnį kontaktą su ligoniu. Buvo sunku. Ir klaikiai nesisekė. Galbūt mano patirtyje pacientų dar ir nebuvo labai daug, tačiau bent kol kas neabejoju tuo, ką galiausiai supratau – pacientui nė velnio nereikia asmeniško kontakto su tavimi, jam nereikia tavo meilės, galbūt kai kuriems reikia gailesčio, bet jų gailėtis nėra tavo kompetencija. Ko jiems iš tiesų reikia – žinių ir gebėjimo jomis pasinaudoti taip, kad pacientas pasveiktų. Taip pat atidumo jų poreikiams bei pagalbos išsaugoti žmogiškąjį orumą, pakantumo ir gebėjimo atsiriboti nuo savęs, kaip asmenybės. Apskritai, gal ir nemalonu pripažinti, bet, kad ir koks fainas žmogus jaustumeisi, ligoninėje tai niekam daugiau, be tavęs ir neįdomu.
Nemanau, kad galop įveikusi balto lapo tobulumą savo netobulumu (kuris yra žaviausia buvimo žmogumi pusė), atskleidžiau kažkokią paslaptį ar padariau puikų atradimą. Apskritai, netikiu, jog yra kažkoks vienas ir visiems bendras receptas, kažkoks universalus bendravimo su pacientais būdas. Bet aš radau savąjį. Tą padaryti linkiu ir jums.
M.