Draco dormiens nunquam titillandus
(Niekada nekutenk miegančio drakono)
Miegas man visada atrodė svarbus, o pasakymas, kad daug miegoti neverta, nes „žmogus pramiega pusę savo gyvenimo“, niekad nepatiko. Nes miegoti – vienas iš puikiausių dalykų tame gyvenime! :) Žodžiu, miegą galėčiau priskirti savo POMĖGIAMS. Manau, ne vienas mąsto panašiai kaip aš, ypač išsiilgę saldaus miego medikai.
Mokyklos laikais miegoti kone kasdien nueidavau 21val. Na, kartais gal 22val. Bet bendrai paskaičiavus, vidutiniškai kasnakt miegodavau apie 8,5 val. per naktį. O savaitgaliais, žinoma, žymiai daugiau. Užtat visada jausdavausi normaliai išsimiegojusi, nepaisant to, kad keltis tekdavo 6.30 kasdien. (Beje, dabar man tenka kasdien keltis ANKSČIAU, nei mokyklos laikais!)
Įstojus į mediciną daug kas keitėsi – vienas svarbiausių pokyčių buvo PASTOVUS miego trūkumas. Net jei keltis reikėdavo vėliau nei 6h, o penktadieniais net išvis nebūdavo paskaitų, tačiau ėjimas miegoti tarp 24h ir 3h ryto darė savo. Iš tiesų pirmame kurse tik pavasario semestre kartą teko miegoti vos dvi valandas per naktį (prieš genetikos egzaminą), o šiaip dar visai gerai sukausi ir nuėjusi miegoti 24h. Tačiau čia pasitvirtino mano kažkur skaitytas faktas: kokybiškiausias miegas yra iki 24h. Taigi tai, kad atsigulęs, pavyzdžiui, 3h nakties tu atsikelsi 13h, nereikš, kad gerai išsimiegojai, net jei taip ir manai. Tavo organizmas taip negalvoja :) (Na, gal kažkieno organizmas ir galvoja, jei tas žmogus VISĄ gyvenimą eina miegoti 3h ir kasdien GALI sau leisti keltis 13h, kai ne atostogos).
Antras kursas buvo apskritai vienas didelis košmaras – turiu galvoje IŠTISINĮ mokymąsi/kalimą, nes nebuvo turbūt nė vienos savaitės be koliokviumo, o dar tie siaubingai sekinantys laboratorinių gynimai… Žodžiu, tuos metus būtų galima tiesiog išbraukti iš gyvenimo, nes per juos vyko vienas dalykas – MOKYMASIS. Nors ir veikiau daug kitokių dalykų, jie tiesiog paskendo kalimo fone. Viena vyresnė kolegė man neseniai pasakė, kad išvis NEATSIMENA visų antrojo kurso metų, lyg būtų amnezija ar panašiai :)
Apie miegą net baisu pagalvoti – mano miego vidurkis sumažėjo iki kokių 5val./parą. Daug kas mėgsta pasiguosti tuo, kad kažkam yra DAR blogiau nei tau. Ir aš beviltiškai guodžiausi tuo, kad turėjau ne vieną kolegą, miegantį žymiai mažiau ir nereguliariau nei aš. Negalėdavau suprasti, kaip žmogus gali būti TOKS mazochistiškas! Ir tik dėl to, kad išlaikytų kokį nors koliokviumą, kas dažnai priklausydavo net ne nuo tavo pastangų, o nuo dėstytojos NUOTAIKOS. Iš tikrųjų ir aš pati jaučiausi mazochistiškai, kai bent kartą per mėnesį tekdavo pasėdėti iki 3h ryto su kokia nors numylėta fiziologija ar biochemija. Bet ilgiau netempdavau – apie 3h man staiga pasidarydavo viskas taip DZIN, kad nuspręsdavau tiesiog eiti miegoti. Ir visai ramiai užmigdavau, nes man buvo jau nesvarbu, išlaikysiu ar ne. Tik žadintuvas ryte negailestingai keldavo… Bet visgi išvada tokia: kuo labiau DZIN, tuo geriau miegi.
Trečias kursas yra kažkas nerealaus, lyginant su pernai metais. Na, galbūt daugiau kalbant apie šį semestrą, nes praeitą dar buvo dėl ko pavargti. O dabar štai, jau kovo antra pusė, o aš esu visai neblogai IŠSIMIEGOJUSI. Ir tai man tolygu stebuklui. Ypač prisiminus, kad dabar kasdien keliuosi apie 6h (nes pratybos kur nors Santariškėse arba Lazdynuose visada prasideda 8h). O visgi išsimiegu, nes:
- Po dviejų kankinančių metų man ėmė užtekti kiek mažiau miego, kad išsimiegočiau (anksčiau be 9-10val. neteigdavau, kad esu išsimiegojusi, o dabar jau 7,5val. man yra išsimiegojimas – nors ir ne tobulas).
- Einu miegoti anksčiau ir tokiu būdu gaunu kokybiškojo miego (iki 24h) bent valandą. Tai tikrai jaučiasi, pamėginkit!
- Leidžiu sau tiesiog nesimokyti, jei matau, kad jau metas miegoti – mat nebėra tokio spaudimo, kaip anksčiau, ir atėjęs į pratybas neperskaitęs temos dažniausiai niekaip nenukenti. Be to, leidžiu sau eiti į visus vakarėlius, spektaklius, būrelius ir taip toliau – žodžiu, kur tik noriu.
- Bandau dažniau pereiti ant DZIN režimo – nes tai geriausias miegą gerinantis režimas, kaip jau minėjau. Tai nėra absoliutus nekreipimas dėmesio į mokslus, tikrai ne! Tai yra tiesiog mokymasis kiek nori ir gali – jei jauti, kad jau pavargai, tai ir ilsiesi, o ne gręži save iki paskutiniųjų kaip kokį permirkusį skalbinį.
- Savaitgaliais niekada neužsistatau žadintuvo (kai tai darydavau, tai užsistatydavau kokiai 10-11h, bet tai vis tiek papildomas stresas). Beje, pastebėjimas – kai neužsistatau žadintuvo savaitgalį, tada atsikeliu ANKSČIAU savaime. O savaiminis prabudimas yra išvis grynas GĖRIS. Tada ir jautiesi iš tikrųjų išsimiegojęs.
Žodžiu, miegoti reikia. Ir ne bet kaip, o GERAI.
To ir linkiu medikams ir nemedikams – leiskite sau miegoti! DAUG miegoti :)
Būsite žvalesni, linksmesni, mažiau mieguisti ir LAIMINGESNI. Garantuotai.
Nuoširdžiai – Gilė
