Į vaikų ligoninės palatą ateina gydytoja ir studentai, vaikas ima rėkti išsigandęs, mama nesąmongai vaiką papurto, išsigandusi savo veiksmo iškart priglaudžia prie savęs. Mamos veiksmas užtrunka vieną ar dvi sekundes, ir tik atsitiktinumo dėka pavyksta pamatyti tą purtymą. Vaikas neramus.
Kita panaši situacija. Tik vaikas ima verkti vėliau, kai studentai paliečia vaiką, kad galėtų apžiūrėti, bando nurengti, vaikas muistosi ir verkia. Mama prieina ir jėga traukia rankas į šoną, vaikas ima verti smarkiau, tada ji irgi susigėsta savo jėgos, ir meiliai vaiką ramina žodžiu.
Yra tokių vaikų, kurie net būdami savo mamos glėby, tiesia rankas į studentus, kurie ateina apžiūrėti, ramūs tokie, šypsosi, draugauja, jų mamos irgi ramios. Kiti labai ramūs ir nepretenzingi vaikai, tiksliau, kūdikiai, kurie išvis neturi nei mamyčių, nei tėvelių. Tiems tiesiog gyvybiškai būtinas fizinis žmogiškas kontaktas. Kepenų palpavimas, sauskelių keitimas yra kažkas tokio ypač malonaus. o jei aplink daug gražių studenčių, kurios laiko raudonus daiktus. Pasaka, o ne gyvenimas. Kūdikiams kaip žvėriukams patinka raudona spalva. Dar būna ramių ir labai rimtų vaikų, mūsų gydytoja sakė, kad tie, kurie serga lėtinėmis širdies ligomis neturi to vaikiško džiugesio akyse. Ir visai nesvarbu, sauganti mama yra šalia, ar jos nėra.
Būna mamų, kurios savo vaikus labai myli, net jei dėl ligų jie liks kvailučiai ir invalidai, o būna mamų, kurios gimdo ir gimdo sveikus vaikus, ir niekaip nesuprantu, kaip mamų gyvenimo būdas nepakenkia vaisiui. Jei toks vaikas liekas pas motiną, tada labai anksti kelia galvutę, labai anksti sėdasi, labai anksti kalba, vaikšto ir išvis, yra patys protingiausi ir pažangiausi. Taip motinos sako. Visai nesvarbu, kad dviejų metų pyplys vaikšto tik pasiremdamas, taria kelis skiemenis, kad dešimties mėnesių kūdikis nepasėdi neparemtas ir taip toliau. Tos nerealios pretenzijos ir susireikšminimas.
Būna mamų, kurios vaikus myli, bet muša, nes myli. Pavyzdžiui, muša, kad nustotų verkti. Šito niekada nesuprasdavau. Jei iš pradžių vaikas verkė, nes bijo “priešo”, tai po mamos smūgio verkia nes arba skauda, ar bijo mamos. Bet bijoti mamos dar baisiau, nei bijoti svetimo. Svetimas ateis ir praeis. O jei muša mama, vadinasi, gali mušti ir svetimas. Jei mamai kyla ranka skaudinti vaiką, mamai, kuri globoja ir myli, tai kitam nėra tokio trukdžio, kaip meilė. Muša, vadinasi myli. Ir nėra ko stebėtis vaiko ašaromis, kai įeina baltas chalatas. Balti chalatai nurenginėja ir badosi, arba duoda neskanių tablečių, arba kiša žvakutes ir kitaip skriaudžia.
Dar pasitaiko mamų, kurios supyksta, kad vaikas atsidūrė ligoninėje ir leidžia studentams viską, ką reikia su tuo vaiku daryti. Dar yra tokių mamų, kurios leidžia nenoriai. Dažnos motinos susitapatinusios su vaiku. Kai paklausi kodėl vaikas atsidūrė ligoninėje, ši atsako: “Mums pakilo temperatūra”. Kažkada skaičiau kaip Kristina Sabaliauskaitė, žurnalistė, būdama nėščia rašė, kad ją stebina tas susmamėjimas, kalbėjimas už du. Tekste buvo tikrai juokinga, o kai išties girdi mamą su kančia balse, prisiminus tekstą nejučia šypteli. Bet mama kenčia ir mamai lygiai taip pat skauda, lyg vaikas vis dar būtų jo kūno neatsiejama dalis.
Ligoninėje visi visuomenės sluoksniai. Tatuiruotos blondinės, raudonplaukės neformalės, keturiasdešimtemetės karjeristės su pirmagimiais, moterys su išmuštais dantimis, rūpestingi tėveliai, kurių nors ir mažuma, bet daugiau, nei maniau būsint. Ir svrbiausia, santykiai tarp žmonių, užrašyti tarp eilučių ligos istorijose (mama ir mama, mama ir dešimčia metų jaunesni tėvas, neskiepytas vaikas, vegetarai tėvai ir vegetariškai maitinamas vaikas ir t.t.) ar pamatomi vos įžengus į palatą (vaikas verkia ar nori bendrauti, vaikas gražus ar kvailo žvilgsniuko, su mama ir kaip mama reaguoja ir t.t.). Kad pediatrija turėtų žavesio vaikus mėgti visai nebūtina. Tik jų bijoti nereikia. Jei bijosi vaiko, tai ji gąsdins. (Įsivaizduok, kad tavo mama tave muš, kad nustotum verkti, jei verksi.)
Saugumo,
D.