Tempus fugit
(laikas skrieja)
Laikas, kaip sako Wikipedia, yra dimensija, kurioje įvykiai gali būti surikiuoti iš praeities į ateitį, taip pat įvykių trukmės ir intervalų tarp jų matas. Bet ką laikas reiškia mums kasdienybės kontekste?
Minėtas klausimas man iškilo ne per seniausiai šiokių tokių pamąstymų metu. Pakankamai ūmiai pradėjau suvokti, kad laikas eina. Mintis, jog laikas nestovi vietoje buvo man labai nauja ir netikėta. Ir tai buvo ne mintis kaip žinojimas (galbūt Jums keistai nuskambėjo pirmasis mano teiginys?), bet pilnas fakto įsisąmoninimas.
Kai stojau į mediciną, visi aplinkui bandė atbaidyti ir nugąsdinti nuo šios profesijos (nors aš mėgstu mediciną vadinti ne profesija, o ars et scientia – menas ir mokslas). Tarp daugelio (kontr)argumentų buvo ir ilgos mokymosi trukmės faktas. Žmonės tikino, kad neapsimoka rinktis šios specialybės, kadangi teks labai ilgai studijuoti, nematysit gyvenimo, bus iššvaistyti gražiausi gyvenimo metai ir panašiai. Tokios kalbos jeigu mane ir išgąsdino, tai tik labai trumpam. Greitai įsiteigiau, kad šie nuogąstavimai yra niekai, juk kas čia tėra – 6 metai studijų, o paskui rezidentūra, būsi jau beveik gydytojas, dirbsi kaip visi normalūs žmonės. Su tokia mintimi gyvenau labai ilgai iki pastarojo momento.
Problema išryškėjo tuomet, kai pradėjau pastebėti televizijos laidose dalyvaujančių jaunuolių amžių. 23, 21, 24, 21, 20, 22 ir t.t. Visai neseniai žvelgdamas į šiuos skaičius manydavau: „ai, man dar toli iki to“ ir pasąmonėje kirbėjo mintis, kad pasiekęs tokį amžių jau būsiu nuvertęs kalnus. Bet dabar tokie skaičiai staiga ėmė transliuoti visai kitokią žinutę: ogi aš jau esu vyresnis už juos! Ir maža to, dar nesu nuvertęs kalnų. Tiesą sakant, dar išvis nieko nesu nuveikęs. Iš karto kyla klausimas – kas dėl to kaltas? Pirmas į galvą ateinantis atsakymas – medicina! Juk vietoje to, kad penkerius metus sėdėčiau apsikabinęs knygą 16-20 val. per parą, galėjau keliauti, pažinti, patirti… Net sukurti verslo planą ir užsidirbti pinigų! O kas blogiausia, kad ir pasiekus 30 metų, jokių kalnų nebus net pajudinta. O 35? O 50? Negi gyvenimas prabėgs beprasmiškai?
Taigi, tokia virtinė minčių atveda į situaciją, kurią galėtume pavadinti „ketvirčio amžiaus krize“. Nežinau, ar daug ką tokia krizė ištinka, bet manau, kad tai yra normalus gyvenimo etapas. Tiesiog, matyt, atėjo laikas nusitraukti rožinius akinius, pažvelgti į gyvenimą objektyviai ir adekvačiai įvertinti savo jėgas. Racionaliai pamąstęs, puikiai suprantu, kad medicina – didžiulė dovana ir geriausias pasirinkimas. Visiems, patyrusiems panašią krizę, linkiu nepamesti galvos ir svajonių!
Geros savaitės!