Viena iš gydytojo išskirtinių savybių neretai laikomas neįskaitomas raštas. Ne kiekvienas sugebėtų taip neįtikėtinai surašyti, kad iš dešimties žodžių suprastum kokį vieną (geriausiu atveju)! Vis dėlto pažįstu nemažai bendrakursių, rašančių itin gražiai ir manau, kad šitokia gydytojo savybė yra labiau stereotipas – būtų galima atlikti mokslinį tyrimą, koks procentas Lietuvos gydytojų rašo įskaitomai :)
O šis įrašas apie atsirado todėl, kad žiūrėdama amerikietiškus filmus ne kartą pastebiu, kad aktoriai visų pirma labai keistai laiko šaukštą/šakutę. Mums įprasta, kad taip, visu delnu suėmę, šaukštą laiko vaikai. O paskui išmoksta laikyti taisyklingai. Visgi daug labiau kliūna tai, kad kai kurie aktoriai netaisyklingai laiko rašymo priemonę rašydami. Iš pradžių aš visuomet pamanau, kad jie kairiarankiai – nes kairiarankiai dažnai laiko ranką šiek tiek užlenkę iš sąsiuvinio viršaus, spėju tam, kad neperbrauktų per ką tik parašytą žodį ir neišlietų rašalo. Tačiau įdėmiau pažiūrėjusi pamatau, kad tie žmonės yra dešiniarankiai ir laiko parkerį pilnai sugniaužę kumštyje – kas atrodo klaikiai nepatogu – ir tai iš tiesų nė kiek nepanašu į logišką ir naudingą kairiankių rašymo kampo “pamodifikavimą”. Aišku, aš neturiu galvoje, kad tik amerikiečiai taip daro (nors sugniaužę šakutę kumščiu visgi turbūt laiko tik jie). Tiesiog būtent žiūrint amerikiečių filmus tai užkliuvo.
Ir tada prisiminiau, kad mane vaikystėje mama mokindavo, kaip reikia taisyklingai laikyti parkerį, kad ranka neįsitemptų rašydama. Nežinau, iš kur ji tai žinojo, bet, pasirodo, tikrai gerai mokino. Tačiau aš vis tiek laikau parkerį ne visai taisyklingai – todėl po ilgesnio rašymo ranka labai nuvargsta. Mat ne taip paprasta išmokti laikyti taisyklingai, kai esi jau įpratęs kitaip!
Rankos nevarginimas visgi nėra vienintelis pliusas išmokus taisyklingai suimti rašiklį. Daug ryškesnis pliusas tas, kad, kadangi ranka labiau atpalaiduota, galima žymiai GREIČIAU rašyti ir, be to, tokiu būdu PAGRAŽINTI SAVO RAŠYSENĄ. Tai ypač gerai veikia išmokius dar mažus vaikus. Taisyklingai laikančių parkerį vaikų raštas išliks gražus ir suaugus. Sakydama “gražus” neturiu galvoje kažkokio kaligrafinio dailyraščio – tiesiog raštas bus įskaitomas ir todėl nekils jokių nesklandumų per egzaminus vien dėl to, kad mokytojai/dėstytojai negalės įskaityti rašto. Taigi štai visai graži schemelė, KAIP TAISYKLINGAI LAIKYTI RAŠIKLĮ: 
Kas man sunkiai sekasi – tai atpalaiduoti smilių. Jis dažnai lieka stipriai įsirėmęs į pieštuką. Maždaug taip, kaip pavaizduota šio piešinuko apačioje kairėje:
Atrodo, kažkoks menkniekis, bet iš tiesų ranka žymiai labiau įsitempia ir negali taip greitai rašyti, kai pirštai nepakankamai atpalaiduoti. Na, o minėtieji aktoriai iš filmų neretai laiko rašiklį taip, kaip parodyta pastarojo paveikslėlio apačioje dešinėje.
Na, ir iš patirties – dar viena “gudrybė”, kaip suspėti konspektuotis paskaitą, kai dėstytojas labai greitai kalba, ir paskui viską įskaityti BEI neleisti rankai pavargti: rašykite rašaliniu parkeriu. Jį reikia žymiai mažiau spausti prie popieriaus, jis tiesiog “slysta” popieriumi, todėl ir ranka “lengvesnė”, ir raštas dėl to aiškesnis, ir greitis ŽYMIAI didesnis. Aišku, visada galima konspektuotis kompiuteriu. Tačiau popieriniai užrašai, bent man, žymiai lengviau padeda įsiminti informaciją. Ir apskritai, popieriniai užrašai turi nemažai privalumų. Apie tai esu skaičiusi labai įdomų straipsnį kitame bloge, kurį norėčiau parekomenduoti: Popierinių užrašų magija. Tai tiek minčių.
Gilė