Viena iš gydytojo išskirtinių savybių neretai laikomas neįskaitomas raštas. Ne kiekvienas sugebėtų taip neįtikėtinai surašyti, kad iš dešimties žodžių suprastum kokį vieną (geriausiu atveju)! Vis dėlto pažįstu nemažai bendrakursių, rašančių itin gražiai ir manau, kad šitokia gydytojo savybė yra labiau stereotipas – būtų galima atlikti mokslinį tyrimą, koks procentas Lietuvos gydytojų rašo įskaitomai :)

O šis įrašas apie atsirado todėl, kad žiūrėdama amerikietiškus filmus ne kartą pastebiu, kad aktoriai visų pirma labai keistai laiko šaukštą/šakutę. Mums įprasta, kad taip, visu delnu suėmę, šaukštą laiko vaikai. O paskui išmoksta laikyti taisyklingai. Visgi daug labiau kliūna tai, kad kai kurie aktoriai netaisyklingai laiko rašymo priemonę rašydami. Iš pradžių aš visuomet pamanau, kad jie kairiarankiai – nes kairiarankiai dažnai laiko ranką šiek tiek užlenkę iš sąsiuvinio viršaus, spėju tam, kad neperbrauktų per ką tik parašytą žodį ir neišlietų rašalo. Tačiau įdėmiau pažiūrėjusi pamatau, kad tie žmonės yra dešiniarankiai ir laiko parkerį pilnai sugniaužę kumštyje – kas atrodo klaikiai nepatogu – ir tai iš tiesų nė kiek nepanašu į logišką ir naudingą kairiankių rašymo kampo “pamodifikavimą”. Aišku, aš neturiu galvoje, kad tik amerikiečiai taip daro (nors sugniaužę šakutę kumščiu visgi turbūt laiko tik jie). Tiesiog būtent žiūrint amerikiečių filmus tai užkliuvo.

skaityti toliau "Ką daryti, kad rašytume gražiau ir greičiau"

Paprastai studentai (juokais) skundžiasi kaip socialiniai tinklai atima daugybę to laiko, kurį galėtų skirti mokymuisi. Tačiau tuos tinklus galima panaudoti mokymuisi. Be abejonės, medijos nepateiks atsakymų į rytojaus pratybų temų klausimus, bet gilesniam dominančių temų supratimui gali būti itin naudingos. Nors tarkim, youtube galima rasti daugybę pamokėlių. Bet daugiausiai norėčiau papasakoti apie tai, kaip panaudoti tinklus mokslinei informacijai gauti.
skaityti toliau "Socialinės medijos ir studijos"

Sveiki.

Per atostogas netyčia pamačiau tokį filmą – „Phoebe in Wonderland“ (2008). Sakau netyčia, nes pradėjau jį žiūrėti nė neįsivaizduodama apie ką jis – o taip nutinka retai, nes paprastai kompiuteryje filmas atsiranda tik tuo atveju, jei kažkur kažką apie jį išgirdai, kas nors parekomendavo ar pamatei jo anonsą kino teatre, belaukdamas kito filmo.

“Phoebe in Wonderland” į mano akiratį pateko visai atsitiktinai ir, turiu pasakyti, mane sudomino. Ne tiek dėl režisūros ar scenarijaus (kurie, beje, tikrai neblogi), kiek dėl tematikos – mat jame pasakojama apie mergaitę, turinčią Tourette sindromą. Tiesa, jis diagnozuojamas tik filmo pabaigoje, bet to žinojimas iš anksto filmo esmės nekeičia, tad, tikiuosi, niekas nesupyks, kad tai išdaviau :)

Anksčiau šio sindromo nežinojau – tiksliau, apie jo simptomus buvau girdėjusi ir net akivaizdžiai mačiusi, tačiau nemaniau, kad tai apibrėžiama kaip sindromas. Tad pažiūrėjusi „Phoebe in Wonderland“ iškart pagūglinau ir išsiaiškinau, kame esmė. Esmė buvo įdomesnė, nei tikėjausi, taigi sugalvojau pasidalinti su jumis :)

skaityti toliau "Tikai, keiksmažodžiai ir Fibė"

Sveiki,

gulint lovoje ir gromuliuojant prisiminimus (nei vienas iš paminėtų faktų ir istorijų nėra išgalvotas ar pramanytas, viską liudija mano gyvenimas ir atmintis), supratau, kad meilė – tema, kurios banalumas nesumenkins. Ar meilė būna ligoninėj? Būna. Mano geriausios draugės romanas su vaikinu užsimezgė būtent čia. Deja, tai tik išimtis, patvirtinanti taisyklę – jausmai lyg kurortiniam romane – poilsis baigiasi, meilė irgi užsiriša. Tačiau šie trumpučiai nutikimai išlieka ilgam. Aš dar dabar prisimenu, kaip eidavome Į Traumatologinį, pagarsėjusi vaikinų gausybe ir jų domėjimusi merginomis, susipažinti. Nors neduokdie… po kelių sėkmingų kabinimų susižavėjimas jų kaip blogų berniukų reputacija dingsta.. Hormonams siaučiant organizme, akytės norom nenorom šaudo aplinkui esančius, siekiant surasti potencialų taikinį. Jausmų upės liejasi, o „barbarai“ gydytojai jas trypia kojomis ir nė nepastebi, kad berniukas pradėjo anksčiau vaikščiot dėl mergaitės iš gretimos palatos…
skaityti toliau "Paciento laiškas nr. 2"

Sveiki,

išsiritau iš lovos, kurios aukštis reguliuojamas pulteliu, įsispyriau į šlepetes ir nuėjau prie liftų. Trečiam aukšte iš automato galima nusipirkti skanios ir pigios arbatos. Šalia Traumatologinio. Nusipirkęs mėgstu atsisėsti ir ramiai pagurkšnoti, pamąstyti. Ir šią akimirką kaip eilinį kartą dūmoju pasirėmęs ranka ant juoda dirbtine oda apmušto suolo , kad „kaip kažin ką, nieko po galais tie gydytojai neišmano, o neišmano,  nes neturi net galimybės pažint“. Apie ką aš čia dabar kalbu? Apie pacientus. Jeigu ir kursiu filmus, tai tik apie ligonines, įstabias vietas, kur žmones išdrįsta kalbėti, ką jie galvoja, kur atrodo nieko nevyksta, o vyksta tiek daug… Išties.. niekada nesigailėjau ten prabuvęs tokią nemažą savo jaunystės gyvenimo dalį. Šiais metais gulėjau jau penkioliktą kartų (Reanimacija – tie keli kartai neįsiskaičiuoja) Tuoj aš jus, būsimieji medikai, supažindinsiu su savimi (ar bent jau savo požiūriu), Pacientu, kuris žavisi jumis, bet per daug nesidomi.
skaityti toliau "Paciento laiškas"

<…> visi tie silpnapročiai mokslininkai, moralistai, spiritualistai, inžinieriai, žymūs politikai, literatai ir visi kiti nesuvokia, kad žmogus turi gyventi kaip žmogus, o ne kaip baidyklė su smegenimis ir siela.

Aldous Huxley
skaityti toliau "Sekmadienio"

Šiandienai prisirinkau žodžių apie žinojimą. Prisiminiau, kažkada mano mokykloje ant sienos buvo užrašas: „O kas, jei viskas, ką žinai, yra netiesa?”
skaityti toliau "Sekmadieninis vagimas. Žinojimas"

“Netrukus jie sutiko du žmones – kiškį ir ežį.” Janosch

Labas.

Pirmadienio proga norėčiau pasidalinti viena neilga pasaka. Tai nėra įprastinė liaudies pasaka. Šią pasaką sukūrė vokiečių rašytojas ir dailininkas Janošas (Janosch). Įdomus faktas – Janošą jaunystėje išmetė iš meno akademijos kaip „neturintį talento“, o praėjus keleriems metams po išmetimo jis išleido pirmąją savo knygelę.

Manau, daugumai bus žinoma knygelė „Panama labai graži“ – apie Tigriuką ir Meškiuką, kurie norėjo nukeliauti į Panamą, o galiausiai apėję didelį ratą grįžo namo ir nusprendė, kad ten jau Panama – jų svajonių šalis. O paskui, žinoma, ilgai ir laimingai ten gyveno. Štai iš šios knygelės ir citata viršuje, kuri man labiausiai įstrigo, kai atsiverčiau “Panama labai graži” po dešimties metų pertraukos.

Taigi dabar noriu pasidalinti kita, labai šmaikščia Janošo pasakaite apie tinginystę, tiksliau, apie tinginį Heincą. Tinkama ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Gal net labiau suaugusiems :)

skaityti toliau "Smagiai apie tinginius"

Kam išradinėti dviratį, kai dviratis jau išrastas? Kiekvieną sekmadienį pasistengsiu pasidalinti kokia nors man patinkančia ištrauka iš publicistikos, prozos ar poezijos. Manau, kad literatūros aprašai ir nuorodos yra puiku, bet gyvas turinys dar puikiau.

Prasidėjusio rudens proga, sugrįžimo prie rutinos, disciplinos ir visko, kas nepasiilgta, įdedu Šamano eilėraštį.
skaityti toliau "Sekmadienio svetimi žodžiai"

Kai baigiasi sesija, protas būna išsunktas, o akys apraibusios nuo spausdinto žodžio. Rodos norėtųsi atsiriboti nuo bet kokio objekto, kuris savo forma ar turiniu primintų “tą nelemtą X dalyko vadovėlį”. Visgi, po geros savaitės smegenų ląstelės regeneruoja ir vėl išgyveni “nušvitimą”, nes supranti, jog pasaulyje yra daugiau džiaugsmų nei miegas, valgis, konspektai ir facebook’as.
skaityti toliau "“Medicininė” literatūra Nr.1"