Viena iš gydytojo išskirtinių savybių neretai laikomas neįskaitomas raštas. Ne kiekvienas sugebėtų taip neįtikėtinai surašyti, kad iš dešimties žodžių suprastum kokį vieną (geriausiu atveju)! Vis dėlto pažįstu nemažai bendrakursių, rašančių itin gražiai ir manau, kad šitokia gydytojo savybė yra labiau stereotipas – būtų galima atlikti mokslinį tyrimą, koks procentas Lietuvos gydytojų rašo įskaitomai :)

O šis įrašas apie atsirado todėl, kad žiūrėdama amerikietiškus filmus ne kartą pastebiu, kad aktoriai visų pirma labai keistai laiko šaukštą/šakutę. Mums įprasta, kad taip, visu delnu suėmę, šaukštą laiko vaikai. O paskui išmoksta laikyti taisyklingai. Visgi daug labiau kliūna tai, kad kai kurie aktoriai netaisyklingai laiko rašymo priemonę rašydami. Iš pradžių aš visuomet pamanau, kad jie kairiarankiai – nes kairiarankiai dažnai laiko ranką šiek tiek užlenkę iš sąsiuvinio viršaus, spėju tam, kad neperbrauktų per ką tik parašytą žodį ir neišlietų rašalo. Tačiau įdėmiau pažiūrėjusi pamatau, kad tie žmonės yra dešiniarankiai ir laiko parkerį pilnai sugniaužę kumštyje – kas atrodo klaikiai nepatogu – ir tai iš tiesų nė kiek nepanašu į logišką ir naudingą kairiankių rašymo kampo “pamodifikavimą”. Aišku, aš neturiu galvoje, kad tik amerikiečiai taip daro (nors sugniaužę šakutę kumščiu visgi turbūt laiko tik jie). Tiesiog būtent žiūrint amerikiečių filmus tai užkliuvo.

skaityti toliau "Ką daryti, kad rašytume gražiau ir greičiau"

Paprastai studentai (juokais) skundžiasi kaip socialiniai tinklai atima daugybę to laiko, kurį galėtų skirti mokymuisi. Tačiau tuos tinklus galima panaudoti mokymuisi. Be abejonės, medijos nepateiks atsakymų į rytojaus pratybų temų klausimus, bet gilesniam dominančių temų supratimui gali būti itin naudingos. Nors tarkim, youtube galima rasti daugybę pamokėlių. Bet daugiausiai norėčiau papasakoti apie tai, kaip panaudoti tinklus mokslinei informacijai gauti.
skaityti toliau "Socialinės medijos ir studijos"

Tempus fugit

(laikas skrieja)

Laikas, kaip sako Wikipedia, yra dimensija, kurioje įvykiai gali būti surikiuoti iš praeities į ateitį, taip pat įvykių trukmės ir intervalų tarp jų matas. Bet ką laikas reiškia mums kasdienybės kontekste?

Minėtas klausimas man iškilo ne per seniausiai šiokių tokių pamąstymų metu. Pakankamai ūmiai pradėjau suvokti, kad laikas eina. Mintis, jog laikas nestovi vietoje buvo man labai nauja ir netikėta. Ir tai buvo ne mintis kaip žinojimas (galbūt Jums keistai nuskambėjo pirmasis mano teiginys?), bet pilnas fakto įsisąmoninimas.

skaityti toliau "Medicinos studentas ir laikas"

Į vaikų ligoninės palatą ateina gydytoja ir studentai, vaikas ima rėkti išsigandęs, mama nesąmongai vaiką papurto, išsigandusi savo veiksmo iškart priglaudžia prie savęs. Mamos veiksmas užtrunka vieną ar dvi sekundes, ir tik atsitiktinumo dėka pavyksta pamatyti tą purtymą. Vaikas neramus.

Kita panaši situacija. Tik vaikas ima verkti vėliau, kai studentai paliečia vaiką, kad galėtų apžiūrėti, bando nurengti, vaikas muistosi ir verkia. Mama prieina ir jėga traukia rankas į šoną, vaikas ima verti smarkiau, tada ji irgi susigėsta savo jėgos, ir meiliai vaiką ramina žodžiu.

skaityti toliau "Motinos ir jų vaikai"

Rašyti apie bendravimą sunku, ypač, kai baltas wordpress’o langas atrodo per didelis ir pernelyg pilnas galimybių, o mano žodžiai jame – per menkai tas galimybes pildantys. Taip pat reikia pripažinti, kad ir kalbėti apie žmones aplink dažniausiai norisi tada, kai pastarieji, rodos, tiesiog prašyte prašosi ne pačių gražiausių epitetų… Bet aš nekalbėsiu apie meilę tam artimui, su kuriuo daliniesi mintimis, paslaptimis, maistu ir (galbūt) lova, meilė šiam (ar šiems) maloniai mūsų gyvenime parazituojantiems individams visuomet yra savanoriška ir nereikalaujanti tiek jėgų ir pastangų, kiek vienkartinis kontaktas su daugiau ar mažiau nepažįstamais žmonėmis – pacientais.
skaityti toliau "Apie meilę artimui savo ir kitus demonus"

Draco dormiens nunquam titillandus

(Niekada nekutenk miegančio drakono)

Miegas man visada atrodė svarbus, o pasakymas, kad daug miegoti neverta, nes „žmogus pramiega pusę savo gyvenimo“, niekad nepatiko. Nes miegoti – vienas iš puikiausių dalykų tame gyvenime! :) Žodžiu, miegą galėčiau priskirti savo POMĖGIAMS. Manau, ne vienas mąsto panašiai kaip aš, ypač išsiilgę saldaus miego medikai.

Mokyklos laikais miegoti kone kasdien nueidavau 21val. Na, kartais gal 22val. Bet bendrai paskaičiavus, vidutiniškai kasnakt miegodavau apie 8,5 val. per naktį. O savaitgaliais, žinoma, žymiai daugiau. Užtat visada jausdavausi normaliai išsimiegojusi, nepaisant to, kad keltis tekdavo 6.30 kasdien. (Beje, dabar man tenka kasdien keltis ANKSČIAU, nei mokyklos laikais!)

Įstojus į mediciną daug kas keitėsi – vienas svarbiausių pokyčių buvo PASTOVUS miego trūkumas. Net jei keltis reikėdavo vėliau nei 6h, o penktadieniais net išvis nebūdavo paskaitų, tačiau ėjimas miegoti tarp 24h ir 3h ryto darė savo. Iš tiesų pirmame kurse tik pavasario semestre kartą teko miegoti vos dvi valandas per naktį (prieš genetikos egzaminą), o šiaip dar visai gerai sukausi ir nuėjusi miegoti 24h. Tačiau čia pasitvirtino mano kažkur skaitytas faktas: kokybiškiausias miegas yra iki 24h. Taigi tai, kad atsigulęs, pavyzdžiui, 3h nakties tu atsikelsi 13h, nereikš, kad gerai išsimiegojai, net jei taip ir manai. Tavo organizmas taip negalvoja :) (Na, gal kažkieno organizmas ir galvoja, jei tas žmogus VISĄ gyvenimą eina miegoti 3h ir kasdien GALI sau leisti keltis 13h, kai ne atostogos).

skaityti toliau "Medikai irgi miega."

Jau įsivaizduoju, kaip man yra 18 metų, aš sėdžiu dvyliktoje, t.y. paskutinėje klasėje ir svarstau, kokį gyvenimo kelią pasirinkti. Kadangi per tokį ilgą gyvenimo stažą susidarė nepajudinamai teisinga schema, galvoju, ką veiksiu gyvenime, kai baigsiu mokyklą. Jei aš protingas ir apdairus dvyliktokas, manysiu, kad gyvenimas ilgas ir galvoju apie darbus, kuriuos gyvenime norėčiau dirbti, tada kokios studijų programos duotų man tokį išsilavinimą ir kokių egzaminų reikia. Jei būčiau protingas ir apdairus dvyliktokas, manyčiau, kad didžiausia siekiamybė yra
skaityti toliau "Dvyliktokiškai"

Sveiki.

Matyt, stebitės, kodėl taip retai mūsų tinklaraštyje atsiranda naujų straipsnių.

Gal manote, kad praradome ūpą? Tikrai ne, nesuklyskite.

Tuojau ši paslaptis bus atskleista.

skaityti toliau "[specialioji tarnyba]"

Kaip ir daugelis dalykų, taip pat ir šis įvyko netikėtai. Kiekvienas praėjęs antro kurso pragarą supras mane, kai pasakysiu, jog šią vasarą visai neketinau dirbti, nes jaučiausi nusipelniusi atostogų. Pinigai gal būtų buvę ir ne pro šalį, bet neturėdama didelės patirties nekvalifikuoto darbo nebūčiau norėjusi imtis, o to, kas susiję su medicina, žinojau, net jei ir rasčiau vietą, greičiausiai tik kaip savanorė kur nors, kur ne ką ir bepamatysi, taigi mano ilsėjimosi planams niekas netrukdė. Tik štai, artėjant pavasario sesijai vieną kartą apsilankiau grupės skype konferencijoje (skype paskutiniu metu beveik visai nesinaudodavau, nes tai užimdavo per daug laiko, tad stebuklas, kad iš vis tai pamačiau) – grupiokė, draugo paprašyta, platino žinutę apie tai, kad skautų stovyklai reikia mediko, kuris už šiokį tokį atlyginimą galėtų savaitę pagyventi miške ir suteikti pirmąją pagalbą bei objektyviai įvertinti ar reikia žmogų vežti į ligoninę. Susidomėjau. Vos prieš dvi dienas galvojau kaip niekur nedirbsiu ir ilsėsiuosi, bet šis pasiūlymas pasirodė per daug patrauklus.
skaityti toliau "Patirtis: medikas skautų stovykloje. I dalis. Pradžia: pasiūlymas, pasiruošimas ir pirma diena"

Universitetas vasaros praktikų studentams neorganizuoja. Ieškai pats. Kartais randi. Būna, duoda darbo, siurbi į save žinias ir patirtis. Klausausi pokalbių, žiūri į darbuotojus. Kartais naudinga, kartais kamuoja nuobodulys, tada stebi aplinką. Stebi save.
skaityti toliau "Ką jaučia medikas"